Dabartinių pasaulinių ir regioninių Rusijos karo Ukrainoje aspektų apžvalga.
II dalis: Rusija ir Europa.

„Būti laisvam nereiškia būti išlaisvintam – tai reiškia būti nesulaužytam.“                          
– Lina Kostenko, ukrainiečių poetė

Rusija jau seniai vykdo dezinformacijos, kišimosi į vyriausybės ir rinkimų procesus bei atviro sabotažo kampaniją Europoje. Ji tai darė siekdama susilpninti ryžtą ir pakenkti NATO gynybiniam koordinavimui. Nuviliantys Rusijos kariuomenės rezultatai per pastaruosius metus ir nestabili jos ekonomikos padėtis greičiausiai dar labiau pabrėš jos poreikį bent jau sėkmingai įgyvendinti savo piktavališkas pastangas visoje Europoje. Ji privalo tai padaryti, kad nesusidurtų su tuo, ką laiko dar didesniu pažeidžiamumu savo Vakaruose. Didžioji dalis to yra labiau suvokimas nei realybė, tačiau Rusija tebėra pasinėrusi į savo pačios propagandą, kad Vakarai kelia amžiną grėsmę jos egzistavimui. Realybė iš tikrųjų yra tokia, kad pats režimas, labiau nei jo valdoma tauta, jaučiasi grasinamas ir yra pasirengęs imtis visų reikalingų veiksmų, kad išsaugotų save, kad ir kokios būtų pasekmės jos žmonėms.

Robertas Fico, Slovakijos ministras pirmininkas, ir Viktoras Orbanas, Vengrijos ministras pirmininkas, ES susitikime 2024 m. lapkritį. Nuotraukos autorius: Europos Sąjungos Europos Vadovų Taryba.

Orbano Vengrija ir Fico Slovakija.                                                             
Tiek Vengrija, tiek Slovakija išsiskyrė tarp Europos Sąjungos (ES) tautų kaip Rusijos ir Vladimiro Putino karo Ukrainoje rėmėjos, nepaisant jų deklaruojamos ištikimybės ES. Tuo pačiu metu Rusija savo ruožtu teikė paramą jų atitinkamiems režimams, taip ilgalaikėje perspektyvoje. Abiejų ES šalių vadovybė pasirinko neliberalios demokratijos kelią, o valdžios centralizavimas palengvino Kremliui bendravimą su bendraminčiais partneriais. Yra žinoma, kad toks valdymo modelis virsta atskaitomybės stoka, vedančia prie korupcijos ir visuomenės menkinimo, o visa tai akivaizdu ir dabartinėje Rusijoje.

2025–2026 m. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksas (VSI) Viktoro Orbano Vengriją ketvirtus metus iš eilės įvertino kaip labiausiai korumpuotą šalį Europos Sąjungoje (ES). Pasauliniu mastu ji šiuo metu užima 84 vietą iš 182 VSI reitinguotų šalių ir vis dar geriau nei Rusija, kuri užima 157 vietą. Tačiau per 16 metų, kai Orbanas ėjo ministro pirmininko pareigas nuo 2010 m. , kai ji užėmė 50 vietą iš 178 šalių, Vengrijos, kaip korupcingos įmonės, statusas pagal VSI nuolat blogėjo. Nepotizmo, išpuolių prieš spaudos laisvę ir nevyriausybines organizacijas, teisminės priežiūros trūkumo ir apskritai prastos valdymo būklės istorija nesiliauja. Vengrija akivaizdžiai juda Rusijos link, nes nuo dabartinės orbaniškos neliberalios demokratijos prie despotizmo, pirmiausia mėgdžiojančio Rusiją.

Rytų Europos žemėlapis, kuriame pavaizduota Slovakija ir Vengrija, turinčios 422 mylių ilgio sieną. Kiekviena šalis rytuose ribojasi su Ukraina. Žemėlapio autorius: Peter Hermes Furian

Parlamento rinkimai numatyti balandžio 12 d. ir nulems, ar Orbanas ir jo pro-putiniška „Fidesz“ partija liks valdžioje, ar jo proeuropietiškas oponentas Peteris Magyaras ir jo „Tisza“ partija perims kontrolę šalyje, kurioje 57 proc. suaugusiųjų nepasitiki rinkimų sistema. 42 proc. vengrų pritaria ES lyderystei, o 29 proc. – Rusijai. Orbanas savo kampaniją sutelkė į Ukrainos demonizavimą keistais teiginiais, kad ji kelia grėsmę Vengrijai, netgi demonstravo, kad didina saugumą svarbiausiuose energetikos infrastruktūros objektuose, nerimaudamas dėl galimo gresiančio išpuolio. Orbanas netgi apkaltino Ukrainą dėl naftos tiekimo į Vengriją sutrikdymo po to, kai Rusija sausio pabaigoje subombardavo itin svarbų „Družbos“ naftotiekį . Ukraina pasiūlė alternatyvų naftos tiekimui per savo Odesos–Brodų naftotiekį arba jūrų kelią , tačiau Orbano režimas atsisakė. Priešingu atveju Ukraina priėmė ES pasiūlymą padėti atkurti smarkiai apgadintą „Družbos“ naftotiekį, tačiau Orbano režimas tai vėlgi atmetė kaip „politinį žaidimą“, nepagrįstai teigdamas, kad Ukraina kažkaip blokuoja Rusijos naftos tiekimą.

Siekdamas dar labiau sukelti paniką, Orbanas neseniai apkaltino tolesniu sąmokslu sunaikinti dujotiekį, kuriuo Rusijos dujos transportuojamos per Serbijos ir Vengrijos sieną, teigdamas, kad už šios operacijos stovi Ukraina. Šis kaltinimas buvo paneigtas kaip apgaulinga schema, kuria siekiama atidėti artėjančius rinkimus. Taip pat buvo iškeltas galimas Rusijos ir Serbijos ryšys su operacija, siekiant padėti Orbano planui.

Kaip ir kitur Europoje bei visame pasaulyje, Rusija kišosi į Vengrijos rinkimus, remdama Orbaną. Ji netgi pasiūlė išsamų planą surengti pasikėsinimą nužudyti Orbaną, kad atkreiptų daugiau dėmesio į jo teiginius, jog Ukraina yra priešiška jam, jo ​​šeimai ir valstybės saugumui. Su Kremliumi susijusi agentūra, sėkmingai vykdanti įtakos operacijas, sukūrė planą užtvindyti Vengrijos socialinius tinklus žinutėmis, kuriose Orbano opozicijos lyderis būtų vaizduojamas kaip ES marionetė. Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba dar labiau paskelbė turinti informacijos, rodančios, kad Europos Komisija bendradarbiauja su Ukraina dėl režimo pakeitimo Vengrijoje plano.

Masinis protestas Budapešte (Didvyrių aikštėje) 2026 m. kovo 15 d., kurį organizavo opozicinė Peterio Magyaro vadovaujama Tiszos partija. Nuotraukos autorius: Istvan Csak

Nepaisant šio aktyvumo, apklausos rodo, kad Magyaro „ Tisza“ partija padidino atotrūkį nuo Orbano „Fidesz“ partijos, pirmaudama 56 % prieš 37 %. Kita neseniai atlikta apklausa parodė, kad 65 % rinkėjų, jaunesnių nei 30 metų, planuoja balsuoti už 45 metų Magyarą, o tik 14 % palaikė 62 metų Orbaną. Magyaras kritikavo Orbano prisirišimą prie Putino ir Rusijos ir užsiminė, kad jis laikytųsi pragmatiškesnio požiūrio, pabrėžiančio Vengrijos suverenitetą ir atsiribojimą nuo Rusijos vidaus reikalų. Šia tema Magyaras priminė Vengrijos 1956 m . revoliucijos , kuri metė iššūkį Sovietų Rusijos represijoms tamsiaisiais Varšuvos pakto metais, palikimą. Jis kritikavo Orbaną už šio atminimo išdavystę ir paklusnumą dabar labai panašiam Rusijos režimui, kuris siekia paversti Vengriją dar viena priklausoma šalimi, panašia į Baltarusiją.

Tai iškelia į dienos šviesą neseniai pasirodžiusius kaltinimus, kad Orbano režimas veikia kaip ilgametis Rusijos žvalgybos agentas, įtardamas, kad dalijasi ES diskusijų su Kremliumi. Panašaus susirūpinimo pakako Bukarešto devynerių grupei, kurią sudaro NATO šalys, sudarančios rytinį Aljanso flangą, svarstyti galimybę pašalinti Vengriją iš savo rato, kad nebūtų pažeisti gynybos planai, parengti prieš bet kokią Rusijos agresiją.

Slovakija patyrė panašų Rusijos kišimąsi į savo rinkimus, įskaitant tą, kuris 2023 m. grąžino Robertą Fico į valdžią kaip koalicinės vyriausybės pirmininką. Todėl Fico kritikavo ES sankcijas Rusijai, atšaukė Slovakijos karinę pagalbą Ukrainai ir priešinosi būsimai ES pagalbai. Jis taip pat sutiko su Putinu, kad Ukraina neturėtų tapti NATO nare. Kaip ir Vengrija, Slovakija vadovaujant Fico tapo labiau priklausoma nuo Rusijos energijos tiekimo srityje, todėl buvo sunku diversifikuoti energijos tiekimą nuo šio šaltinio . Branduolinis kuras iš Rusijos pagamina 60 % šalies elektros energijos, o 50 % Slovakijos gamtinių dujų atkeliauja dujotiekiu iš Rusijos. „Slovnaft“ naftos perdirbimo gamykla skirta perdirbti rusišką naftą, tačiau dabar ji taip pat keičiama, kad būtų galima perdirbti ne rusiškas alternatyvas, siekiant išvengti tolesnių ekonominių sunkumų dėl tarptautinių sankcijų.

1968 m. Kremliaus invazija į Čekoslovakiją, o ypač į Slovakijos sostinę Bratislavą, tebėra pagrindine tema debatuose dėl Slovakijos užsienio politikos. Rusijos karo Ukrainoje klausimas poliarizavo diskusijas suvereniteto ir Rusijos įtakos pačioje Slovakijoje tema. Tai savo ruožtu padidino susirūpinimą dėl Fico nuolankumo Putinui, kaltinant jį Slovakijos nacionalinių interesų ir jos santykių su ES išdavyste, įskaitant Slovakijos opozicijos pareiškimus apie išdavystę. Jis taip pat buvo ne kartą baramas už Rusijos propagandos skleidimą.

Slovakijos parlamento rinkimai vyks 2027 m., nes dėl ekonominių ir užsienio politikos klausimų išaugo visuomenės pasipriešinimas Fico režimui , o nepasitikėjimas juo po metų prezidentavimo išaugo iki 62 proc. Panašiai kaip ir Orbano Vengrijos atveju, Slovakijos vartotojų kainų indeksas (VKI) Fico režimu per vos 2,5 metų pablogėjo 14 pozicijų ir užėmė 61 vietą tarp 180 šalių. Vien ES kontekste Slovakijos korupcijos rodiklis dabar yra tik dviem pozicijomis didesnis nei prasčiausiai esančios Vengrijos. Nujausdamos šią žemyn krintančią spiralę, visuomenės nuotaikos gali turėti įtakos 2026 m. kovo mėn. paskelbtiems rinkimų modeliams, kurie rodo, kad opozicija, Progresyviosios Slovakijos partija ir Fico partija „Smer“ dabar turi lygiąsias.

Rusijos ekonomikos apžvalga
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rusija gavo naudos iš pasaulinės energetikos krizės, kurią sukėlė Irano įvykdytas Hormūzo sąsiaurio uždarymas ir dėl to kilusios naftos bei dujų kainos. Apskaičiuota, kad Rusija gaus 8,5 mlrd. USD pajamų per mėnesį po to, kai Uralo naftos kaina netrukus po to padvigubėjo iki 90 USD už barelį, nors laikui bėgant kaina dar labiau pakilo ir dabar siekia 121 USD už barelį. Europos sankcijos ir kainų ribos tapo mažiau veiksmingos po sankcijų koregavimo ir laikinų lengvatų taikymo, siekiant pagerinti pasaulinį pasiūlą. ES palaipsniui nutraukia rusiškų suskystintų gamtinių dujų (SGD) importą iš Europos, nors tai gali būti įveikta, jei rinkoje nebebus perteklinės šios pasauliniu mastu prekiaujamos prekės. Į šį skaičiavimus gali būti įtrauktas neseniai Irano įvykdytas Kataro SGD įrenginio, kuris tiekė beveik 17 % pasaulinių pajėgumų, bombardavimas, nors daugiau nei 80 % jų paprastai atitenka Azijos rinkoms.

Stabilesniame ir taikesnių prekybos santykių pasaulyje Rusija būtų pasirengusi kuo geriau išnaudoti situaciją, nes jos iškastinio kuro ištekliai yra dideli. Ji valdo apie 25 % visų pasaulinių gamtinių dujų atsargų ir yra antra pagal dydį gamtinių dujų gamintoja. Naftos atsargos vertinamos apie 80 milijardų barelių, todėl Rusija yra viena iš trijų didžiausių naftos gamintojų ir sudaro 14 % pasaulinės pasiūlos. Anglies atsargų pakanka, kad užimtų antrąją vietą pasaulyje. Šie skaičiai paaiškina Rusijos priklausomybę nuo iškastinio kuro eksporto kaip pagrindinio turto šaltinio, kuris sudaro 30–50 % federalinio biudžeto ir 15–20 % jos BVP.

Tačiau po invazijos į Ukrainą Rusijai pasaulis tapo sudėtingesnis. Prieš karą Irane Rusijos ekonomika demonstravo reikšmingą nuosmukį , daugiausia dėl tarptautinių sankcijų jos iškastinio kuro eksportui, dažnėjančio šešėlinio tanklaivių laivyno konfiskavimo ir Ukrainos vykdomos naikinimo kampanijos, nukreiptos prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, sandėlius, vamzdynus, uostus ir tanklaivius. Pastaroji kampanija prasidėjo 2022 m., tačiau 2025 m. gerokai išaugo – palyginti su 2024 m., ji išaugo 48 % , o naftos perdirbimo pajėgumai sumažėjo beveik 20 % . Apie 60 % Ukrainos atakų atliko vietinės gamybos dronai „Fire Point FP-1“, kurių skrydžio nuotolis siekia beveik 1600 kilometrų. Naujosios Ukrainos sparnuotosios raketos FP-5 „Flamingo“ , kurių tariamo skrydžio nuotolis viršija 1600 kilometrų ir kurios neša 2500 svarų svorio kovinę galvutę, įžengė į veiksmų teatrą 2025 m. rugpjūčio viduryje.

ES šalys suintensyvino Rusijos tanklaivių, naudojančių suklastotus dokumentus, konfiskavimą, siekdamos išvengti naftos kainų viršutinių ribų. Pastaruoju metu, kovo ir balandžio mėnesiais, veiksmų ėmėsi Belgija ir Švedija . Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija ėmėsi sustiprintų stebėjimo operacijų po to, kai Vakarai 2025 m. įvedė daugiau nei 900 sankcijų. Nuo 2026 m. vien JAV konfiskavo mažiausiai septynis laivus, daugiausia Karibuose ir Šiaurės Atlante.

Be laivų užgrobimo, Ukraina fiziškai juos išpuolė Juodojoje ir Viduržemio jūrose , taip pat Atlanto vandenyne .Apie 200 Ukrainos karininkų ir specialistų šiuo metu yra dislokuoti Libijoje, užimantys šalies jiems suteiktą bazę, skirtą stebėti Viduržemio jūros eismą ir tariamai paleisti oro ir jūrų dronus prieš bet kurį Rusijos šešėlinio laivyno tanklaivį.

Karas Irane paskatino Ukrainą eskaluoti išpuolius prieš Rusijos iškastinio kuro eksportą, ypatingą dėmesį skiriant šalies uosto infrastruktūrai . Milžiniškas naftos chemijos kompleksas „Novatek “ yra didelis dujų kondensato frakcionavimo įrenginys ir perkrovimo mazgas, esantis netoli Ust Lugos uosto Suomijos įlankoje, maždaug 70 mylių į vakarus nuo Sankt Peterburgo. Čia esantis dujų kondensatas perdirbamas į reaktyvinį kurą, ligroiną ir kitus produktus. Uostas paprastai kasdien eksportuoja apie 700 000 barelių naftos. Kompleksą kovo 25, 27 ir 29 dienomis atakavo Ukrainos dronai , sunaikindami perdirbimo įrenginius , įskaitant svarbiausią dujų kondensato frakcionavimo bokštą, saugyklas ir pakrovimo įrangą, dėl ko buvo sustabdyta veikla.

Ust Lugos uostas ir kaimyninis „Novatek“ naftos chemijos kompleksas tapo Ukrainos dronų taikiniu 2026 m. kovo pabaigoje. Nuotrauka: Socialiniai tinklai.

Kitas didelis naftos terminalas ir uosto objektas Suomijos įlankoje yra Primorske, 67 mylios į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo. Jis buvo panašiai užpultas kovo 23, 25 ir 27 dienomis. Uoste kasdien perkraunama apie milijoną barelių žalios naftos ir 300 000 barelių dyzelino. Remiantis palydoviniais vaizdais, padegė kelios degalų saugyklos, todėl buvo sustabdytos naftos krovos operacijos . Sutrikus abiejų uostų operacijoms , Suomijos įlankoje įstrigo apie 40 Rusijos šešėlinio laivyno tanklaivių , o naftos eksportas sumažėjo mažiausiai 40 % arba apie 2 milijonais barelių per dieną. Tai atsvėrė Rusijos pasiekimus, kai JAV iš dalies panaikino naftos sankcijas

Aukso kaina nukrito daugiau nei 15 %, nes karas Irane suintensyvėjo, ir šis procesas gali toliau blogėti kylant naftos kainoms. Jemeno husių kovotojai vėl taikosi į Izraelį ir vėl gali kelti grėsmę tanklaivių judėjimui 18 mylių pločio Bab el Mandebo sąsiauriu tarp Raudonosios jūros ir Adeno įlankos. Taip atsitiko po to, kai Saudo Arabija neseniai baigė tiesti Rytų-Vakarų naftotiekį į Janbu uostą Raudonojoje jūroje, siekdama išvengti problemų Hormūzo sąsiauryje ateityje. Karo eskalavimas, kurį lėmė Irano atakos prieš energetikos infrastruktūrą Persijos įlankos valstybėse, pratęs pasaulinę krizę ir taip paskatins Ukrainą toliau ardyti Rusijos iškastinio kuro gamybos infrastruktūrą ir eksporto pramonę. Šios aplinkybės gali ir toliau mažinti aukso kainas neapibrėžtą laikotarpį ir smarkiai išeikvoti Rusijos nacionalinį turto fondą (NWF), priversdamos ją parduoti daugiau savo aukso atsargų, kad padengtų didėjantį biudžeto deficitą, kai jos likvidus turtas jau sumažėjo iki maždaug 50 mlrd. USD.

2025 m. pajamos iš naftos ir dujų sumažėjo iki maždaug 108 mlrd. JAV dolerių – tai mažiausias rodiklis nuo 2020 m., t. y. 32 mlrd. JAV dolerių mažiau, nei prognozavo Finansų ministerija. Per pastarąsias keturias savaites Ukrainos įvykdyti smūgiai į Rusijos naftos perdirbimo gamyklas ir toliau mažina gamybos pajėgumus dar nepasiekus uostų. Išpuoliai prieš tolimus objektus, tokius kaip Novo-Ufimsko naftos perdirbimo gamykla (1454 km), Novokuibyševsko perdirbimo gamykla (800 km), Kirišų naftos perdirbimo gamykla (800 km), NORSI naftos perdirbimo gamykla (800 km) ir Afipsko naftos perdirbimo gamykla (400 km), toliau yra pažeidžiama siekiant užsitikrinti šį turtą.

Ukrainos dronai 2026 m. balandžio 5 d. atakavo didelį naftos eksporto terminalą didžiausiame Rusijos Juodosios jūros uoste Novorosijske. Nuotrauka: Socialinė žiniasklaida

Ukrainos vykdoma oro kampanija prieš naftos pramonę, visų pirma, neleido Rusijai pasinaudoti tuo, kas, kaip manoma, buvo reikšminga jos ekonomikai palanki dabartinės naftos krizės metu. Rusijos naftos mokesčių pajamos 2026 m. kovo mėn., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, sumažėjo 48 %, o bendros pajamos iš naftos ir dujų sumažėjo beveik 43 %. Privaloma sezoninė naftos perdirbimo gamyklų priežiūra taip pat prisidėjo prie nuolatinės gamybos problemos.

Rusijos biudžeto deficitas 2026 m. sausio ir vasario mėn. jau pasiekė 90 proc. prognozuoto visų metų deficito. Sausio mėnesį Kremlius padidino pridėtinės vertės mokestį (PVM) 2 proc. iki 22 proc., priversdamas smulkųjį ir vidutinį verslą daugiau prisidėti prie jo biudžeto. Putinas pažadėjo toliau kovoti, kad užgrobtų daugiau teritorijų Rytų Ukrainoje, ir dabar reikalauja, kad jo oligarchai aukotų atitinkamas sumas NWF, o tai dar vienas ženklas, rodantis nuolatinį nerimą dėl deficito.

Rusijos karo pastangų atnaujinimas.
Rusijos pavasario puolimas iki šiol nedavė daug naudos. 2025 m. pabaigoje ji prarado prieigą prie „Starlink“ terminalų, o pats Kremlius nusprendė nutraukti prieigą prie populiarios socialinės žiniasklaidos platformos „Telegram“. Tai sukėlė plataus masto komunikacijos problemų, lėtinančių Rusijos puolimą Ukrainoje. 2025 m. pabaigoje Ukraina susigrąžino daugiau nei 70 kvadratinių mylių teritorijos Kupiansko kryptimi Charkovo srityje. 2026 m. pradžioje ji išlaisvino daugiau nei 150 kvadratinių mylių teritorijos pietinėse Donecko ir Zaporožės srityse. Tai privertė rusus skirti lėšų nenumatytoms operacijoms, ypač pietuose, kur Ukrainos puolimas gali kelti grėsmę Rusijos kontrolei per sausumos tiltą į Krymą.

Kremlius yra tokioje nevilties būsenoje, kad dabar ima reikalauti, jog Ukrainos pajėgos tiesiog pasitrauktų iš Donecko srities arba susidurtų su kokia nors karine grėsme, su kuria dar nebuvo susidūrusi per pastaruosius ketverius metus. Ši grėsmė iškilo tuo metu, kai Rusijos nacionalistai ir tinklaraštininkai apgailestauja dėl savo kariuomenės nesėkmių mūšio lauke, o kai kurie ragina nutraukti karą. Be teritorijos praradimo Ukrainoje kovo mėnesį, Rusijos kariuomenė ir toliau patiria didelius nuostolius – daugiau nei 89 000 aukų per 2026 m. pirmąjį ketvirtį. Tai atitinka maždaug 415 000 aukų per visus 2025 m., vidutiniškai po 35 000 per mėnesį. 2026 m. kovo mėn. aukų skaičius – daugiau nei 35 000, daugiausia susijęs su dronų ir artilerijos smūgiais, – vėlgi liudija apie negailestingą Rusijos kariuomenės nykimą.  

Tai nepakeliami nuostoliai, kuriems padengti įprastomis savanoriškomis priemonėmis nepakanka . Atvira karinė mobilizacija Rusijoje trūksta visuomenės palaikymo , kaip buvo pastebėta po Kremliaus dalinės mobilizacijos 2022 m. rugsėjį. Šis žingsnis lėmė masinį jaunų rusų išvykimą ir tūkstančius areštų po plačiai paplitusių protestų . Tuomet Kremlius daugiausia dėmesio skyrė etninių mažumų gyventojams atokesnėse Rusijos Federacijos (RF) vietovėse, viliodamas rekrutus dideliais atlyginimais ir išmokomis šeimoms. Panašu, kad tai baigėsi po neproporcingai didelio šių etninių bendruomenių narių skaičiaus mirties, todėl Kremlius turėjo įdiegti naują priverstinės slaptos mobilizacijos schemą , reikalaujančią, kad joje dalyvautų vidutinės ir didelės RF įmonės. Dabar jos privalo atrinkti tam tikrą skaičių darbuotojų, atitinkančių įmonės dydį, kad šie pasirašytų karinės tarnybos sutartis. Tokiu būdu kaltė dėl vis nepopuliaresnio karo perkeliama įmonėms, o ne vyriausybei.

Užsienio piliečių verbavimas į Rusijos kariuomenę vyksta nuo Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. vasario mėn., ir šis metodas dabar tapo problemiškas. Šie verbuojami asmenys dažnai atvykdavo iš skurdžių bendruomenių Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje ir Pietų Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Paprastai tai buvo daroma apgaulingai, žadant darbą civilinėse darbo vietose ir pagreitintą pilietybės gavimą. Šis procesas greitai virto prievartos metodais , kuriais šie naujai atvykę asmenys buvo priversti tarnauti karinėje tarnyboje. Matyt, į Rusijos kariuomenę iš 44 šalių įvairiais būdais buvo atvesta daugiau nei 24 000 užsienio piliečių , kurie dažnai buvo paskirti į fronto linijas. Iš 11 157 verbuotų asmenų vien iš Centrinės Azijos daugiau nei 1 400 (13 proc.) žuvo, o iš 751 Šri Lankos gyventojo žuvo 275 (37 proc.), kurie nebuvo susipažinę su kartais atšiauriomis Ukrainos žiemomis.

Tarptautinė bendruomenė sureagavo į šiuos neetiškus veiksmus, nes skandalas pažadino Afrikos, Azijosir Lotynų Amerikos suvokti, kad Rusijos karas nebėra tolimas geopolitinis rūpestis. Todėl Rusijos užsienio rinka mažės, nes šalys imsis teisinių veiksmų, ribodamos arba patraukdamos baudžiamojon atsakomybėn tas savo valdžios institucijų agentūras, kurios užsiima šiuo negarbingu darbu. Visa ši iniciatyva tik dar labiau sustiprino daugelio šalių nepasitikėjimą Rusija. Tačiau Kremliui dar didesnį nerimą kels mažėjantis personalo verbavimo galimybių skaičius, nes Rusijos visuomenė pernelyg gerai pripažįsta nuostolius mūšio lauke.

Rusijos sausumos ir oro ginkluotės nuostoliai nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2026 m. kovo 30 d. dabar apima 11 824 tankus, 24 317 šarvuočių, 39 049 artilerijos sistemas, 1 337 oro gynybos sistemas, 435 orlaivius ir 350 sraigtasparnius. Atakos prieš strateginius Rusijos objektus Kryme, naudojamus aviacijos amunicijai paleisti į Ukrainą, tęsėsi po neseniai įvykusio šturmo prieš Kirovskio aerodromą, kurio metu sunaikintas transporto ir patrulinis lėktuvas AN-72P, mobilioji radarų stotis P-37 „Mech“ ir keturi didelės vertės „Orion“ žvalgybos bepiločiai orlaiviai. Dviejų dienų anksčiau sudužo transporto lėktuvas AN-26, žuvo 29 kariai, įskaitant generolą leitenantą Oleksandrą Otroščenką, todėl nuo plataus masto invazijos pradžios žuvo mažiausiai 20 Rusijos generolų

Balandžio pradžioje virš Krymo taip pat buvo prarasti ir naikintuvas Su-30SM , ir naikintuvas Su-34 . Ankstesnis Su-34 buvo numuštas virš Juodosios jūros sausio pabaigoje. Tuo pačiu laikotarpiu Donecko ir Luhansko srityse buvo sunaikintos atitinkamai „Tor-M2“ žemė-oras raketų (SAM) sistemos ir „Buk-M3“ SAM sistemos . Karo metu Ukraina daugiausia atakavo priešlėktuvinės gynybos sistemas , siekdama pasinaudoti vėlesnėmis antžeminėmis ir oro atakomis tiek rytų Ukrainoje, tiek Kryme. Rusijos oro gynybos sistemų sunaikinimo mastas išaugo – per aštuonis mėnesius nuo 2025 m. birželio iki 2026 m. vasario buvo įvykdyti 492 smūgiai, be to, buvo įvykdyti šimtai atakų prieš pagalbinius elementus, tokius kaip elektroninės kovos įrenginiai, valdymo sistemos ir raketų vienetai. Ši strategija atskleidžia giliau esančias vietas, kurios yra svarbios ne tik Rusijos kariuomenei vykdyti karą, pavyzdžiui, tiltus, geležinkelio mazgus ir amunicijos gamyklas, bet ir tas, kurios yra labai svarbios jos finansinei paramai karui, ypač iškastinio kuro pramonei.

Viktoras Orbanas ir Vladimiras Putinas susitinka Kremliuje 2025 m. lapkričio 28 d. Nuotraukos autorius: Kremlius.

Epilogas.                                                                                                            
Tinkamos demokratijos apima išrinktų žmonių atstovų, įsipareigojusių sąžiningam ir subalansuotam valdymui, ginčus. Nesutarimai gali lemti nepatogius kompromisus ir netobulumus, kad daugumai nugalėtų pagrįsti sprendimai. Kartais įsitraukimas į užsienio karus kyla dėl ideologinių priežasčių, kai padaromos akivaizdžios neteisybės, su kuriomis negalima toleruoti. Prieš imantis tokių veiksmų, turi būti patenkinti liaudies atstovų ir tautos vykdomosios valdžios svarstymai. Kai demokratijos drausminasi priimti tokias elgesio taisykles, vadovaujamasi konstitucinėmis kontrolės ir pusiausvyros sistemomis, tautos klesti ir toliau auga.

Priešingai yra su autoritariniais režimais, kai centralizuota vykdomoji valdžia išlaikoma tokiu mastu, kad jų žmonių teises ir laisves pakeičia saugumo iliuzija. Jie dažnai dešimtmečius išgyvena vis labiau represine politika, kuria siekiama slopinti individualios saviraiškos troškimą. Jie mažai arba visai neieško patarimo, o labiau reikalauja lojalumo nei bet kokio kito bruožo. Kartais jie ieško konflikto su kitomis tautomis ne tam, kad ištaisytų neteisybes, o tam, kad pasinaudotų proga, ir visada neturėdami reikiamos vizijos, kad suprastų savo veiksmų pasekmes. Jie sukelia pražūtį ir kančias savo ir kitų tautų žmonėms. Galiausiai jiems nepasiseka ir jie palieka savo tautas sugėdintas dėl to, kas įvyko. Tai nuolat pasikartojanti Rusijos istorija.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD 2026. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.