Esu vienas iš daugelio, kurie Rusijos invaziją į Ukrainą laiko priminimu apie blogį, kuris nereguliariai, bet nuosekliai iškyla per visą istoriją, dažnai vedamas autoritarinių režimų ir kurstomas stiprių nacionalistinių nuotaikų. Mano tėvai tapo tokių aplinkybių aukomis, kai 1941 m. nacių pajėgos įsiveržė į Vakarų Ukrainą. Mano mama būdama paauglė buvo išvežta į Vokietiją dirbti ūkyje, o mano tėvas įstojo į karą kaip kovotojas kovoti su lenkais Britanijos ginkluotosiose pajėgose. Jis buvo sužeistas Italijoje ir galiausiai pateko į Angliją, kur sutiko mano mamą. Ji buvo pateko į sąjungininkų pabėgėlių stovyklą kaip perkeltoji šalis ir buvo atvežta į Angliją bendruomenės remiama. Pora pateko į Kanadą, kur aš gimiau.
Užaugau glaudžiai susijusioje ukrainiečių ir kanadiečių bendruomenėje, kurioje dauguma žmonių dalijosi panašia sunkumų ir prarastų artimųjų sielvarto patirtimi. Visus juos siejo ir Didžiojo bado, Holodomoro, prisiminimas, kurį Stalinas įvedė 1930-aisiais, kai Rusija sistemingai vogdavo grūdus, kad pamaitintų savo miestus ir parodytų Vakarų žurnalistams, kuriems nebuvo leista vykti į kaimus, kokia sėkminga tapo jų naujai sukurta socialinė tvarka. Visi prisiminė milijonų ukrainiečių mirtį nuo bado ir žiaurumą, kuriuo ši politika buvo vykdoma. Visi prisiminė Didįjį terorą, kilusį 1930-ųjų pabaigoje, kai paranojiškas Stalinas surengė suklastotus politinius teismus akademinės bendruomenės nariams, įstatymų leidėjams, kariškiams, advokatams ir kitiems, laikomiems antistalinistiniais komunistais. Apskaičiuota, kad 750 000 žmonių buvo įvykdyta mirties bausme, o daugelis kitų įkalinti atokiose vietovėse, nedaugelis grįžo. Visi žinojo apie Katynės žudynes 1940 m., kai Rusijos karininkai nužudė 22 000 lenkų, daugiausia karininkų ir inteligentijos. Tuo metu, kai Stalinas dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią buvo sudaręs sąjungą su Hitleriu, Rusijos karininkų buvo įvykdyta mirties bausmė.
Pamenu, kaip per savo formavimosi metus kas savaitę pasirodydavo ukrainiečių-kanadiečių laikraštis, pranešdamas apie sovietų politiką Ukrainos atžvilgiu Chruščiovo, Brežnevo, Andropovo ir kitų režimų metu. Ukrainoje, turinčioje mineralų, grūdų ir pramonės turtus, vyksta ilga rusifikacijos istorija, tikintis, kad jos sąjunga su Rusija bus sutvirtinta. Ši politika siekia carinės Rusijos laikus ir tęsėsi sovietmečiu, siekiant nuslopinti Ukrainos nacionalistines nuotaikas ir užtikrinti jos nuolatinį prisijungimą prie Rusijos. Nepaisant Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo ir Rusijos pripažinto jos suvereniteto, noras pavergti Ukrainą išliko.
Tai mane pykdo. Todėl nusprendžiau rašyti, kad pasidalinčiau savo nuomone su kitais, kurie patyrė panašią įtaką. Mano tikslas – tiesiogiai aptarti daugelį šio konflikto aspektų ir pateikti įžvalgų apie tam tikrų įvykių istoriją ir kultūrinę reikšmę jiems vykstant. Tikiuosi, kad liksite su manimi.
Kostas Eliševičius, medicinos mokslų daktaras, filosofijos mokslų daktaras

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2022. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.