Dabartinių pasaulinių ir regioninių Rusijos karo Ukrainoje aspektų apžvalga.
I dalis: Du karai.                  

„Būti laisvam nereiškia būti išlaisvintam – tai reiškia būti nesulaužytam.“  
– Lina Kostenko, ukrainiečių poetė

Naujas karas Persijos įlankoje pakeitė aplinkybes visame pasaulyje ir dar kartą išryškino Vladimiro Putino panieką Jungtinėms Valstijoms. Kiti svarbūs įvykiai labiau susiję su Putino karu Ukrainoje ir Rusijos kišimusi į platesnę Europos veiksmų teatro veiklą. Neramumų kamuojamame žemyne ​​išaušta naujas pavasaris metais, kuris bus lemiamas jo saugumui, kalbant apie Putino psichinę būseną, jo poreikį konfliktuoti ir išlikimą. Sparčiai kintanti geopolitinė dinamika siejama su Trumpo karo su Iranu nenuspėjamumu ir Putino poreikiu tęsti karą Ukrainoje, nes atrodo, kad Rusijos ateitis yra pavojuje. Abu karai yra pasirinkimo karai, nors vienas iki šiol nuosekliai pasirodė esąs tyčia nusikalstamas, tiek oro, tiek sausumos atakomis, nukreiptomis prieš civilius gyventojus.

Trumpo karas Irane.                                                                                               
Nenumatytos pasekmės turėtų būti amžiams įspaustos amerikiečių atmintyje, tačiau istorija ir toliau primena mums apie ciklišką karinės intervencijos modelį , kuris nepasiekia savo tikslų ir sukuria nenumatytų problemų. Nuo 1983 m. bombardavimo Libane iki užsitęsusių karų Irake (2003–2011 m.) ir Afganistane (2001–2021 m.) JAV paaukojo daug. Pastarieji karai, pridėjus juos prie Sirijos, Jemeno ir kitų konfliktų po rugsėjo 11-osios, nusinešė 15 262 amerikiečių gyvybių. Dviejų pagrindinių karų Artimuosiuose Rytuose finansinė kaina JAV siekė daugiau nei 8 trilijonus dolerių. Pirmosios šešios dabartinio karo Irane dienos kainavo beveik 13 milijardų dolerių, nes buvo dislokuota daugiau nei 300 „Tomahawk“ raketų ir kitos puolamosios amunicijos (5,5 mlrd. dolerių) ir gynybinių perėmėjų raketų (5,7 mlrd. dolerių), kartu su reikalinga operacine priežiūra (890 mln. dolerių per dieną) ir nenumatytais ginkluotės nuostoliais (1 mlrd. dolerių).

Persijos įlankos ir aplinkinių šalių, dabar įsivėlusių į konfliktą, sukėlusį pasaulinę energetikos krizę, žemėlapis. Žemėlapio autorius: Peter Hermes Furian

Vienas iš mažiau svarbių dabartinio karo su Iranu aspektų yra strateginės partnerystės susitarimas, kurį Rusija turi su Irano režimu, oficialiai įtvirtintas 2025 m. sausio mėn. Rusijos ir Irano išsamioje strateginės partnerystės sutartyje. Jau kurį laiką tarp šių dviejų šalių egzistuoja bendradarbiavimo santykiai, skatinantys Irano paramą Rusijos karui Ukrainoje, tiekiant „Shahed“ dronus, trumpojo nuotolio balistines raketas , artilerijos sviedinius ir šaudmenis . Abipusiškai dabartiniame JAV vadovaujamame kare su Iranu vėl iškilo pažįstama Rusijos tema. Paskutinį kartą ji pasireiškė Afganistane, kai Putino režimas teikė finansinį atlygį Talibanui už Amerikos karių žudymą.

Šį kartą rusai teikia Iranui taikinių koordinates, įskaitant strateginių JAV karinių objektų ​​turėdami tą patį tikslą – žudyti amerikiečius, ir tuo pačiu tiekia Iranui savo „Shahed“ dronų. Papildomi Irano dronų technologiniai patobulinimai, paremti Rusijos patirtimi naudojant juos Ukrainoje, buvo perduoti siekiant padidinti jų mirtingumą. 2026 m. kovo 1 d. Irano dronai operacijų centre Kuveite. Kitas išpuolis kovo 27 d. buvo sužeistas dvylika JAV karių ir sunaikintas 500 mln. JAV dolerių vertės E-3 „Sentry“ lėktuvas, kurio kaina siekė 500 mln. JAV dolerių, Princo Sultono oro bazėje Saudo Arabijoje – vietoje, kurią anksčiau Iranui užfiksavo Rusijos palydovinė stebėsena.  

Specialusis Trumpo pasiuntinys Stevenas Witkoffasdar kartą netyčia patikėjo Kremliaus neigimu dėl jo dalyvavimo visoje byloje, nepaisant aiškių priešingų įrodymų, anot JAV sąjungininkų. Žinoma, Putinui naudingiausia, kad Irano vykdoma Hormūzo sąsiaurio blokada galiotų kuo ilgiau, kad Rusija turėtų galimybę parduoti savo naftą ir dujas už didesnę kainą.

Tai, kad Trumpas šiuo klausimu neatsakė, rodo jo nuolatinį palankų, beveik nuolankų, požiūrį į Putiną, nepaisant vyraujančio abiejų partijų nepasitikėjimo Rusijos lyderiu JAV. 2025 m. Kvinipiacų universiteto apklausa parodė, kad 81 proc. amerikiečių, įskaitant 73 proc. respublikonų ir 93 proc. demokratų, nepalankiai vertino Putiną. Tačiau akivaizdus Trumpo susirūpinimo trūkumas, remiantis ankstesniais pranešimais, atspindi jo niekinantį požiūrį į JAV kariškius.

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trumpas susitiko jungtinėje Elmendorfo-Richardsono bazėje Ankoridže, Aliaskoje, 2026 m. rugpjūčio 15 d. Nuotraukos autorius: „FotoField“

Dėl sausumos karo Irane dar nenuspręsta, nes netoliese renkasi JAV kariai, o elitinis Islamo revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC) ir įprastinė kariuomenė („Artesh“) kuria savo gynybos planus. Pastarosios dvi karinės grupuotės sudaro apie 500 000 karių. „Basij“ sukarintos pajėgos gali turėti daugiau nei 450 000 karių, kurie kartu su kariuomene sudarytų didelį pasipriešinimą, jei jie išliktų vieningi lojalumo režimui.

Galiausiai Trumpo simpatijos Putinui priežastys galbūt nėra tokios svarbios kaip pasekmės. Jei jis pasiryžs būti laikomas vienu iš pasaulio atstumtųjų , galiausiai už tai teks atsakyti viešai ir galbūt artėjančiuose lapkričio mėnesio kadencijos vidurio rinkimuose – tai bus dar vienas iš daugelio per pastaruosius metus susikaupusių nusiskundimų

Amerikos pagalba Ukrainai.                                                                                                 
Trumpo administracija aiškiai pareiškė, kad nepadės Ukrainai laimėti Rusijos karo . Ji leido pristatyti dalį anksčiau Bideno administracijos skirtų lėšų , tačiau sustabdė tam tikrų svarbių išteklių, tokių kaip labai reikalinga oro gynybos sistema „Patriot“, kuri 2025 m. liepos mėn. buvo nukreipta į Artimuosius Rytus, pristatymą. Tuo metu buvo sukurtas naujas susitarimas, pagal kurį NATO sąjungininkai finansuotų vykdomus įsigijimus pagal Prioritetinių Ukrainos reikalavimų sąrašą (PURL), taip nutraukdami tiesioginį medžiagų perdavimą iš JAV į Ukrainą. Lėšos, kurios galėtų būti prieinamos taikant šį metodą, dabar išeikvojamos, paskelbus, kad 750 mln. dolerių iš PURL yra nukreipiami Trumpo karo finansavimui papildyti, konkrečiai oro gynybai. Jei ne vėliau išlaidus šių brangių „Patriot“ (3–4 mln. dolerių) ir THAAD (12–15 mln. dolerių) raketų naudojimas šaudant į daugybę palyginti nebrangių Irano „Shahed“ dronų (20 000–50 000 dolerių), šis veiksmas galėjo būti priimtinesnis, tačiau taip nebuvo.

Oro gynybos sistema „MIM Patriot“ pirmiausia skirta ginti didelės vertės objektus nuo balistinių ir sparnuotųjų raketų bei pažangių orlaivių, artėjančių dideliame aukštyje. Nuotraukos autorius: „DesignRage“.

Užuot pasinaudojęs patarimais ir technologine pagalba, kad įgyvendintų gerokai pigesnę strategiją, skirtą susidoroti su dronų spiečiais, iš tokios valdžios kaip Ukraina, Trumpas atmetė šią mintį, teigdamas, kad JAV kažkaip turi geresnes dronų technologijas, tuo pačiu metu nepripažindamas reikalingos patirties, kad būtų galima iš tikrųjų įgyvendinti dronų gynybos strategiją. Per pirmąsias tris karo su Iranu dienas buvo panaudota daugiau „Patriot“ raketų perėmėjų , nei buvo tiekta Ukrainai per visus ketverius karo metus. Dėl to kilęs „Patriot“ raketų trūkumas Ukrainai buvo nuspėjamas ir nereikalingas. Ankstesni Ukrainos bandymai padėti JAV susidariusioje situacijoje pasitelkiant mūšyje patikrintas dronų perėmėjų technologijas ir patirtį nepaliko įspūdžio administracijai, kurčiai protui.

Viceprezidento Jameso Vance'o priešinimasis pagalbai Ukrainai išryškėjo jo kadencijos Senate metu , ir jis tebėra Respublikonų partijos frakcijos, teigiančios, kad ji per brangi ir neturi strateginio prioriteto, narys. Iš pradžių tai atrodė kaip jo prieštaravimo bet kokiam karui, įskaitant ir karą prieš Iraną, atspindys, kol atėjo laikas nuspręsti kitaip, dėl ko jis vėliau patyrė pažeminimą. Ironiška, bet dabar jam pavesta vadovauti deryboms su ypač priešišku Iranu, siekiant nutraukti konfliktą, kuriame klausimų , ar šio karo nauda iš tikrųjų nusvers jo sąnaudas.

Viceprezidentas Vance'as atsako į žurnalistų klausimus Baltuosiuose rūmuose 2026 m. vasario 2 d. Nuotraukos autorius: photoibo

Antiukrainietišką frakciją kitaip sudaro Trumpo kabineto nariai ir mažuma respublikonų Kongreso narių, kurių priežastys taip elgtis skyrėsi. Vienintelis pasiūlymas, kuris turėjo tam tikrų privalumų, reikalavo didesnės Europos šalių paramos, ir vėliau taip ir buvo .Likę ginčai buvo susiję su išlaidomis, sienų saugumu ir būtinybe nukreipti užsienio politiką Kinijos link, ir visa tai galima būtų rimtai ginčyti. Trumpai tariant, didelė dalis respublikonų protesto, regis, kyla iš nežinojimo apie geopolitines pasekmes, kurios atsirastų suteikus Rusijai pranašumą Eurazijos teatre, o Kinijai – galimybę sustiprinti aljansą su autoritarinėmis kaimynėmis, kad galėtų įgyvendinti savo darbotvarkę Rytuose. Tai yra Sinclairo Lewiso „nesąmonės“ apibrėžimas – nesugebėjimas matyti savo horizonto už savo kaimo ribų.

Europa iš tiesų padidino savo paramą Ukrainai. 2025 m. karinė pagalba išaugo 67 %, o finansinė ir humanitarinė pagalba – 59 %. Europos Sąjunga (ES) ėmėsi lyderės vaidmens kaip pagrindinė institucinė teikėja, suteikusi Ukrainai beveik 104 mlrd. JAV dolerių paskolą, dėl kurios susitarta 2025 m. pabaigoje. Karinė pagalba konkrečiai priklauso nuo atskirų valstybių narių, o didžiąją dalį finansavimo teikia Vakarų ir Šiaurės Europos šalys. Palyginti su jų BVP, Baltijos ir Šiaurės šalys prisidėjo daugiausia: Danija – 3,25 %, Estija – 3,01 %, palyginti su JAV, kuri užima maždaug 16 vietą su 0,59 %. JAV buvo didžiausia donorė pagal ginkluotės tiekimą, suteikusi leidimą bendrai 188 mlrd. JAV dolerių paramai, nors Europos šalys kartu skyrė didesnę – 197 mlrd. JAV dolerių – paramą. Iš šio 188 mlrd. dolerių JAV finansavimo 61 mlrd. dolerių iš tikrųjų nebuvo skirti Ukrainai, o buvo panaudoti JAV veiklai Europoje, susijusiai su karu, remti ir pagalbai kitoms nuo Rusijos karo nukentėjusioms šalims, dėl kurio buvo masiškai perkelti civiliai gyventojai.

Dar viena politinėje retorikoje pamiršta JAV finansavimo Ukrainai išlyga yra susijusi su jo paskirstymu. Nemaža jo dalis, sudaranti daugiau nei 70 proc., iš tikrųjų buvo panaudota JAV pramonės bazei plėsti, Amerikos darbo jėgai paremti ir gynybos pajėgumams didinti, kad būtų galima konkuruoti su Kinija. Lėšos buvo reikalingos naujos ginkluotės įsigijimui Amerikos ginkluotės atsargoms papildyti, siekiant pakeisti senesnes versijas, kurios turėjo būti pašalintos iš eksploatacijos, bet iš tikrųjų buvo perkeliamos į Ukrainą. Bent 11 valstijų ir tūkstančiai darbuotojų pasinaudojo šiuo gynybos lėšų antplūdžiu.

Prieš pasirašydamas 10 metų bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą, prezidentas Zelenskis 2026 m. kovo 27 d. Džidoje, Saudo Arabijoje, susitinka su Saudo Arabijos sosto įpėdiniu Mohammedu bin Salmanu. Nuotraukos autorius: Saudo Arabijos spaudos agentūra

Pati Ukraina ėmėsi sudaryti susitarimus su kitomis šalimis, neseniai – su Saudo Arabija, kur kovo 27 d. buvo pasirašytas bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimas 10 metų susitarimas daugiausia dėmesio skiria žvalgybos duomenų mainams ir karinių technologijų tobulinimui. Kita vertus, Ukraina plėtojo santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais, Kataru, Kuveitu ir Jordanija, išplėsdama savo oro gynybos patirtį šiose šalyse. Išplėsti tarptautiniai santykiai išliko svarbiausiu prioritetu siekiant užtikrinti Ukrainos saugumą, viršijantį jau sukurtą su ES, NATO ir kitais pasauliniais partneriais. Aplinkybės atitinka pasaulio tvarkos dinamikos pokyčius, kuriuos jau inicijavo Trumpo režimo užsienio politikos filosofija , teikianti pirmenybę pasauliniu mastu paskirstytoms hegemoninėms regioninėms valdžios institucijoms, vadovaujančioms „mažesnių“ valstybių ateičiai. Ši kryptis netinka Ukrainai, kaip ir neturėtų patikti kitoms šalims, siekiančioms išsaugoti savo nepriklausomybę.

Epilogas                                                                                                               
Trumpo administracija kare su Ukraina pasirinko palaikyti Rusiją ir netgi apkaltino pastarąją dėl invazijos. Bet kuriam Trumpo režimo nariui sunku ginčytis konflikto užbaigimo agresoriui nenaudingu būdu. Trumpas vėl reikalauja, kad Ukraina atsisakytų gyvybiškai svarbios jos ekonominei gerovei mainais į „patikimas“ saugumo garantijas. Pagal 28 punktų taikos pasiūlymą, Ukraina turėtų apriboti savo kariuomenės dydį ir sutikti niekada neprisijungti prie NATO. Turi būti pasirašyta dar viena nepuolimo sutartis, šį kartą tarp Rusijos, Ukrainos ir Europos. Nepaisant tokio pasirašyto susitarimo, pridėta savotiška eilutė, kurioje teigiama: „tikimasi“, kad Rusija neįsiverš į kaimynines šalis.

Iš esmės Ukraina privalo susilpninti savo kariuomenę, nereikalaujant Rusijai mažinti savo pajėgų, ir niekada nesutikti stoti į NATO, o tai iš tikrųjų būtų vienintelė ilgalaikė saugumo garantija Rusijai. Yra svarių priežasčių, kodėl Rusijai ateityje nereikėtų bendrauti su NATO, atsižvelgiant į Ukrainą ir pirminį Putino norą užvaldyti visą šalį. Rusija pagarsėjusi tarptautinių susitarimų , ypač su Ukraina, pažeidimu, ypač 1991 m. Almos Atos deklaracijos, 1994 m. Budapešto memorandumo, 1997 m. Draugystės sutarties ir 2014–2015 m. Minsko susitarimų. Pasaulyje jau seniai nepasitikima Rusija dėl to, kad ji naudojasi privalomais susitarimais kaip pertrauka savo pozicijai sustiprinti, o tada tęsia tai, ką laiko pateisinama priežastimi su jais nutraukti santykius. Trumpo administracija nemato šio istorinio precedento. Ji derasi pasitelkdama nekvalifikuotus pašnekovus, kurie, regis, labiau siekia verslo susitarimo su Rusija nei moralinės jos karo Ukrainoje pabaigos.

Karas Irane dar labiau išryškina Trumpo administracijos klaidingą nuomonę, kad Putinas yra patikimas derybų dėl karo Ukrainoje pabaigos dalyvis. Putinas yra pasirengęs pasinaudoti Irano naudai kare su JAV ir sužlugdyti Trumpo pastangas išspręsti krizę, kurią jis pats sukūrė. Kita vertus, Trumpas dėjo visas pastangas, kad savo kare būtų naudingas Putinui. Trumpo karo Irane realpolitika vis dar prieštarauja Putino karui Ukrainoje, todėl patikimų ilgalaikių sprendimų vienai ar abiem sritims, regis, nėra. Tokiomis aplinkybėmis JAV problema bus ilgalaikės ekonominės ir geopolitinės strateginės pasekmės, atsirandančios dėl abiejuose karuose padarytų sprendimų priėmimo klaidų.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD 2026. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.