Rusijos vadovybė per pastarąjį šimtmetį turi ilgą melavimo savo žmonėms istoriją, labiau nei dauguma kitų režimų. Jos apgaulė pasireiškė įvairiais būdais, iš kurių pats akivaizdžiausias pastaruoju metu buvo Vladimiro Putino eufemizmas „specialioji karinė operacija“ (SMO). Iš tikrųjų tai buvo plataus masto invazija į antrą pagal teritoriją Europos valstybę, siekiant nuversti jos vyriausybę ir įvesti prorusišką režimą, taip grąžinant jai priklausomos respublikos statusą. Apskaičiuota, kad per keturis mėnesius Ukrainos pasienyje , pretekstu surengti karines pratybas, panašias į tas, kurios buvo surengtos mažiau nei prieš metus. 2022 m. sausį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija nenori karo su Ukraina, tačiau be jokių per tą laiką įvykusių veiksmų tai įvyko.
Visai šiai farsui prieš tai 2021 m. liepą buvo paskelbta 5000 žodžių apimties istoriškai netiksli Putino esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“, kurioje buvo prognozuojami Putino piktavališki imperialistiniai ketinimai priversti Ukrainą paklusti Rusijai. Kaip vieną iš daugelio kankinamų invazijos pateisinimų, Putinas prikėlė sovietinį mitą apie NATO įsiveržimo į Rusijos sieną grėsmę, supainiodamas jį su Ukrainos noru asimiliuotis NATO. Ironiška, bet kaip ir kitoms Rytų Europos šalims, bijančioms būsimos Rusijos hegemonijos ir siekiančioms gynybiškai mąstančios institucijos saugumo, Ukraina tiesiog norėjo to paties. Lygiai taip pat ironiška, kad karas, kurį Putinas pradėjo jau penktus metus, privertė jį ir Rusiją žvelgti į Friedricho Nietzsche's bedugnę*, tik tam, kad ši bedugnė dabar žvelgtų atgal ir klaustų: „Ar tu buvai tikrasis monstras?“
Tik 2022 m. rugsėjį, kai netikėtai žlugo Putino lauktas trijų dienų Škotijos karo misija (SMO) , Rusijos visuomenė sužinojo apie operacijos mastą – tai buvo tikras karas, paskelbus dalinę mobilizaciją . Ši informacija paskatino masinį jaunų rusų, šimtų tūkstančių, išvykimą į užsienį, vengiant šaukimo į kariuomenę. Reakcija paskatino Kremlių dar labiau sustiprinti interneto cenzūrą ir vis griežčiau kontroliuoti žiniasklaidą, baiminantis, kad toks akivaizdus vyriausybės prievartos atmetimas sukels dar didesnę anarchiją ir delegitimumą savo valdžiai. Šis žingsnis suteikė erdvės skleisti gerai parengtą melo kampaniją, kuria siekiama pateisinti SMO, pritraukti kariuomenę ir nuslopinti atvirą vyriausybės kritiką.

Rusijoje įsigalėjusi propagandos mašina ėmė kontroliuoti naratyvą apie jos kariuomenės elgesį Ukrainoje ir užkirsti kelią bet kokiai informacijos apie ten įvykdytus žiaurumus sklaidai . Praėjus vos kelioms dienoms po Rusijos invazijos, Putinas priėmė įstatymą, kriminalizuojantį žodžio laisvę, susijusią su bet kokia informacija, prieštaraujančia Kremliaus įvykių Ukrainoje versijai. Nesuskaičiuojama daugybė trolių buvo pasamdyti vykdyti tą pačią dezinformacijos kampaniją visame pasaulyje ir dalyvauti veikloje, kuria siekiama pakenkti užsienio vyriausybių administracijoms ir rinkimų procesams bei kurstyti palankias visuomenės nuotaikas Rusijos atžvilgiu.
Tačiau dabartinė Rusijos realybė pradėjo daryti įtaką viešajam naratyvui tokiu būdu, kurio neįmanoma veiksmingai įveikti įprastais Kremliaus apgaulės metodais. Karo pasekmės fiziškai pasireiškia ant Rusijos bendruomenių slenksčių tokiu būdu, kurio neįmanoma paneigti. Putinas sąmoningai pakeitė savo paties naratyvą apie karą į nuolatinės, nors ir lėtos, pažangos naratyvą, tuo pačiu bandydamas įtikinti žmones galutine pergale. Jis atmetė ankstesnių laikų greitos pergalės scenarijaus fantaziją. Tačiau dabar pasiekiama riba, kai valstybės represijos nebegali numalšinti visuomenės pasipiktinimo dėl didžiulių gyvybių netekčių ir vis didėjančio skaičiaus grįžtančių veteranų fizinio nepajėgumo.
Socialinės gerovės ištekliai ir nepakankamai finansuojama sveikatos priežiūros sistema nėra pasirengusios valdyti situaciją, nes labai reikalingas finansavimas ir toliau teikiamas pirmenybei karo pastangoms . Infliacinis spaudimas išlieka stagnuojančios ekonomikos fone , o Centrinis bankas ieško priemonių, kaip įveikti didėjančias Europos Sąjungos (ES) sankcijas. Kremlius ėmėsi dar labiau sugriežtinti asmeninių finansų kontrolę, suteikdamas mokesčių inspekcijai prieigą prie banko duomenų, kurie leistų nustatyti nedeklaruotas pajamas, ir suteikdamas policijai įgaliojimus įšaldyti banko sąskaitas be teismo nutarties . Maisto ir energijos kainos kyla, o smurtinių nusikaltimų skaičius smarkiai išaugo , o Rusijos visuomenės psichinė sveikata toliau blogėja. Priemonės psichinės sveikatos krizei valdyti bendruomenės lygmeniu ilgą laiką buvo apleistos .

Ypač akivaizdi karo Rusijai sukelto sielvarto apraiška buvo akivaizdi po dronų atakų prieš vieną didžiausių naftos perdirbimo gamyklų pietiniame Tuapsės uostamiestyje – pagrindinį naftos eksporto terminalą šiaurės rytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Šis objektas sudaro maždaug 12 % Rusijos degalų eksporto pajėgumų, arba 240 000 barelių per dieną. Anksčiau šį mėnesį dronų ataka prieš kitą didelę naftos perdirbimo gamyklą Novorosijske, šiaurės vakaruose, jau privertė dalį naftos nukreipti į Tuapsę. Trys iš eilės įvykę išpuoliai balandžio 16, 20 ir 28 d. padarė didžiulę žalą Tuapsės naftos perdirbimo gamyklos infrastruktūrai, sukėlė užsitęsusius gaisrus, 4,3 kvadratinių mylių naftos išsiliejimą į Tuapsės upę ir jūrą, o maždaug 60 000 gyventojų turinčioje bendruomenėje nusėdo didelis suodžių kiekis. Oro analizė parodė, kad benzeno ir ksileno koncentracijos gerokai viršija saugias ribas, todėl teko evakuoti artimiausias patalpas. Iš viso buvo sunaikintos 24 naftos talpyklos, sudarančios 52 % visos talpos , o dar keturios buvo apgadintos. Dėl sunaikinimo ir papildomos žalos bent vienam pagrindiniam perdirbimo įrenginiui buvo visiškai sustabdyta veikla. Pats uostas taip pat smarkiai nukentėjo nuo išpuolio, nes neseniai buvo baigti remonto darbai po ankstesnių išpuolių įvykusių 2025 m. lapkritį. Ketvirtasis išpuolis gegužės 1 d. padegė daugiau naftos talpyklų ir neribotam laikui atidėjo viso komplekso remontą.
Nuo tada, kai Trumpo administracija panaikino Rusijai taikomas JAV sankcijas, susijusias su jos naftos eksporto pramone, Ukraina suintensyvino išpuolių kampaniją prieš su pramone susijusius gamybos ir transporto objektus. Balandžio mėnesį buvo atakuota apie dešimt naftos perdirbimo gamyklų , taip pat kiti objektai, tokie kaip siurblinės ir uosto įrenginiai, todėl iš viso buvo atakuota 21 objektas. Akivaizdūs šių smūgių rezultatai dramatiškai atskleidė karo pasekmes plačioje europinės Rusijos dalyje.
Kovo ir balandžio mėnesiais pakartotiniai intensyvūs dronų ir raketų atakos buvo nukreiptos į du svarbiausius Rusijos naftos terminalus Baltijos jūros regione– Ust Lugą ir Primorską, kurie perkrauna 40 proc. šalies jūra eksportuojamos naftos. Dėl išpuolių teko sustabdyti abiejų objektų veiklą, sutrikdžius net 30 proc. Rusijos perdirbtos naftos eksporto. Užsitęsę masyvūs gaisrai Ust Lugoje ir Primorske, esančiuose atitinkamai 102 ir 83 mylių atstumu nuo antrojo pagal dydį Rusijos miesto Sankt Peterburgo, užliejo didelę miesto panoramos dalį suodžių sluoksniu, todėl daugelis gyventojų, turinčių kvėpavimo takų sutrikimų, buvo veikiami pažįstamų degančios žalios naftos toksiškų teršalų.

Kitas smūgis tuo pačiu laikotarpiu buvo nukreiptas į svarbią naftos siurblinę ir kelias naftos saugyklas netoli Permės miesto, esančio Uralo kalnuose, daugiau nei 900 mylių nuo Ukrainos. Virš daugiau nei milijono gyventojų turinčio miesto pakilo didžiulis tamsus suodžių debesis. Tai priminė, kad dideli atstumai nuo paleidimo vietų Ukrainoje negarantuoja saugumo. Panašūs smūgiai 2026 m. taip pat buvo įvykdyti naftos perdirbimo gamyklose Uchtoje netoli poliarinio rato, maždaug 1180 mylių atstumu, ir netoli Orsko, į rytus nuo Uralo kalnų Azijos Rusijoje, maždaug 1250 mylių atstumu, naudojant tolimojo nuotolio dronus.

Būtent tada, kai tokia realybė pernelyg įsiveržia į režimo įvykių versiją ir prieštarauja vyriausybės politikai paremti reikalingam naratyvui, represijų mechanizmai yra pritaikomi, kad būtų įveikti šis iššūkis. Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba ( FSB ) yra vidaus saugumo agentūra, kuriai patikėta vidaus saugumas ir stebėjimas, o jos direktorius atskaitingas tik Rusijos prezidentui. FSB veikla gerokai suintensyvėjo dėl didėjančio visuomenės nepasitenkinimo tuo, ką ji dabar mato ir jaučia labai užsitęsusio karo, kuris pagaliau grįžo namo, kvapą. Pragyvenimo išlaidos , interneto paslaugų praradimas ir didėjančios visuomeninės problemos, į kurias nekreipiama dėmesio, yra vertinamos karo, sukėlusio gilų karo nuovargį , kontekste . Iki 2025 m. pradžios daugiau nei 80 % 18–30 metų amžiaus rusų priešinosi bet kokiai tolesnei mobilizacijai, o 68 % visų gyventojų jau norėjo, kad karas būtų baigtas, kaip svarbiausias jų prioritetas. Pastarasis požiūris iki 2026 m. pradžios išaugo iki 73 % .
2025 m. pabaigoje FSB sustiprino susidorojimą su režimo kritikais, taikydama sovietmečio stiliaus sekimą ir bauginimą, politinius areštus ir įsikišdama į aukšto rango teismus. Ji centralizavo savo valdžią , perimdama vietos policijos ir teismų sistemos kontrolę. Šie ir kiti veiksmai, nukreipti į paprastą visuomenę, atkreipė kai kurių FSB narių ir regioninės valdžios atstovų dėmesį, kurie abejoja priemonių kraštutiniu mastu, baimindamiesi, kad jos iš tikrųjų gali sukelti dar didesnę visuomenės reakciją prieš vyriausybės valdžią. Tai iš tiesų gali būti katalizatorius, sukelsiantis smurtinę naujesnių rusų kartų, nepažįstančių praeities represinių sovietinių režimų veiksmų, prie kurių vyresnės kartos buvo įpratusios ir kurių atžvilgiu liko pasyvios, reakciją.
. balandžio mėn. atlikta apklausa parodė, kad Vladimiro Putino populiarumo reitingas nuo kovo pabaigos sumažėjo 4,5 % – daugiau nei 12 %, palyginti su 2025 m. gruodžio pabaigos rodikliu. Pastarasis kritimas įvyko po to, kai režimas blokavo interneto paslaugas, jas pakeisdamas savo valstybės kontroliuojama programėle, siekdamas nuslopinti visuomenės naratyvą apie karą, didėjant aukų skaičiui ir toliau smunkant ekonomikai. Vyriausybė uždraudė importuoti užsienio palydovinio ryšio įrangą , kad galėtų geriau valdyti išorinių naujienų srautą. nepalankiai įvertino , ypač atsižvelgiant į po to įvykusį sulėtėjimų ir ryšio nutraukimų skaičių, jau nekalbant apie visuomenės susirūpinimą dėl nepagrįsto vyriausybės sekimo.
Tačiau visuomenės nepasitenkinimas tapo akivaizdus gerokai prieš režimo išpuolį prieš socialinius tinklus. Per pastarąsias septynias savaites Putino populiarumas pastebimai sumažėjo ir pasiekė žemiausią lygį nuo prieškario, tačiau Rusijos ekonomika jau patyrė didelę įtampą, palyginti su praėjusiais metais. 2026 m. sausio–vasario mėn. šalies BVP, palyginti su tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu, sumažėjo 1,8 %. Infliacija išliko problema dėl padidėjusio pridėtinės vertės mokesčio (PVM), akcizų, tiekimo grandinės sutrikimų, paslaugų kainų ir darbo jėgos trūkumo. Nesitikima, kad šiais metais ji nukris žemiau 5,7 %, nes maisto ir degalų kainos toliau kyla.
Dėl šio sielvarto tiesiogiai kaltas Putino sprendimas pradėti karą su Ukraina. Iš pradžių Ukraina atsakė sėkmingu kontrpuolimu, po kurio perėmė daugiausia gynybinę poziciją, kuri smarkiai susilpnino Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Pasaulinė pagalba – amunicija, žvalgyba ir humanitarinė pagalba – buvo gyvybiškai svarbi teikiant paramą didžiulėms žmonių pastangoms, reikalingoms atremti Rusijos puolimą. Metams bėgant, Ukraina sukūrė savo ginklų pramonę, kurioje ypač išryškėjo oro ir jūrų dronų gamyba, sustiprinusi jos kariuomenės naikinamuosius pajėgumus.
Karo pastangos peržengė fronto liniją ir sistemingai buvo nukreiptos į tuos Rusijos pramonės aspektus, kurie remia Rusijos karą, taip pat į fronto liniją sudarančią amuniciją ir stebėjimo sistemas. Strategija apėmė ne tik amunicijos gamyklų ir susijusių pagalbinių pramonės šakų sunaikinimą, bet ir nuo 2025 m. intensyvesnius išpuolius prieš Rusijos iškastinio kuro pramonę, o tai labai prisidėjo prie šalies ekonominių sunkumų. Rusijos pavasario puolimas žlugo – nuolat žuvo daug žmonių, sunaikino stebėjimo įrangą tiek okupuotose Ukrainos teritorijose, tiek Rusijoje, ir prarado anksčiau okupuotas teritorijas. Neseniai ES Ukrainai skirta 105,5 mlrd. JAV dolerių užtikrins pakankamą finansavimą dabartinėmis aplinkybėmis, kad Rusijos kariuomenei ir ekonomikai būtų padaryta tolesnė žala bent likusiam metų daliai ir, tikėtina, ir kitais metais.
Epilogas
„Dezinformacija“, šiuolaikinis mandagus melo apibūdinimas, užvaldė didelę dalį dabartinės politinės retorikos ir socialinės žiniasklaidos tiek čia, tiek kitur. Rusijos visuomenėjenuo sovietų valdžios pradžios XX amžiaus pradžioje ši praktika buvo taip įsišaknijusi, kad viešas jos pripažinimas egzistuoja jau kelis dešimtmečius. Šios aplinkybės vyko tyliai suprantant, kad mainais numanoma socialinė sutartis pažadės saugų ir stabilų Rusijos žmonių egzistavimą. Natūraliai sukuriama iškreipta realybė, kai nepasitikėjimas tampa norma, o cinizmas vyrauja, kai negalima atskirti tiesos nuo melo. Rusija dabar užima 172 vietą iš 180 šalių 2026 m. Pasaulio spaudos laisvės indekse po daugelio metų nepriklausomos žiniasklaidos ribojimo. Dėl to prarandamas svarbus viešojo diskurso apie vyriausybės elgesį šaltinis. Kai dėl to atsisakoma tinkamų tokio valdymo reguliavimo priemonių, o apgaulė atveria kelią vis didėjančiai korupcijai, kleptokratija ir socialinė sutartis pradeda irti.

Putino, kaip stipraus lyderio, įvaizdis senstant silpsta. Jis – tikras sovietinės praeities reliktas ir, prisidengdamas ilgalaike kova su tariamu monstru – NATO, pats tapo monstru. Ilgalaikė jo režimo korupcija pakenkė Rusijos kariuomenės efektyvumui ir lėmė netinkamą kelių visuomenės gerove rūpinančių agentūrų valdymą . Baimė dėl šio vienišo valdovo keršto taip stipriai palaikė jo oligarchus ir vyriausybę, kad jam buvo leista vesti šalį į neapgalvotą karą, kuris dabar smarkiai išsekino šalies kariuomenę ir privedė prie žlugimo ribos. Lūžio taškas ateina tada, kai melas nebegalima toleruoti . Po 25 valdymo metų Vladimiras Putinas gali vienas pats vesti savo šalį į dar vieną chaotišką pabaigą per trumpesnį laiką, nei prireikė keliems Sovietų Rusijos lyderiams per daugelį dešimtmečių praėjusį šimtmetį. Ar pavyks išvengti tokios pasikartojančios nelaimės, gali labiau priklausyti nuo šio vienintelio karo ir korupcijos kaltininko psichinės būsenos, nei nuo to, kas liko iš šalies polinkio pasipriešinti.
*Anapus gėrio ir blogio, Friedrichas Nietzsche, 1886.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD 2026. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.