Putinas kasa dar vieną duobę į niekur

Vladimiras Putinas tęsia karą su Ukraina, veltui tikėdamasis laimėti konfliktą, kuris netyčia atskleidė Rusijos silpnybes ir pažeidžiamumą pasauliui. Rusijai prarandant Krymo kontrolę, patiriant didelius pėstininkų, ginkluotės ir teritorijos nuostolius, stebint, kaip nyksta jos iškastinio kuro eksporto pramonė, o žlunga didelės komercinės įmonės, ir stebint, kaip jos finansinės institucijos seka jo pavyzdžiu, Putinas nusprendžia nukreipti dėmesį į hibridinio karo prieš Europą eskalavimą, tarsi norėdamas atitraukti dėmesį nuo savo nesėkmės Ukrainoje. Rusijos veiksmai pastaruoju atveju tapo tokie atviri, kad neigimas sukelia tik pajuoką. Tikėtina, kad šio požiūrio tikslas yra susilpninti Ukrainą remiančių tautų ryžtą, nors jis taip pat gali tariamai pakurstyti Rusijos visuomenės norą smogti Vakarams, kuriuos Putinas demonizavo kaip jų nepasitenkinimo kurstytoją. … Daugiau Putinas iškasa dar vieną duobę į niekur

Rusija, sudaužyta

Visuomenės labiausiai suyra, kai režimas žlunga dėl smurtinio perversmo, revoliucijos arba pralaimimas kare. Didžiosios imperijos tampa nelaimės aukomis, kai išsenka energija, kuri kadaise skatino jų kilmės dinamizmą ir siuvo jų visuomenės audinį. Klastingas procesas, kuris dažnai veda prie tokių rezultatų, gali būti atpažįstamas, kai autoritariniai valdovai, turėdami omenyje savo interesus, imasi pastangų monopolizuoti valdžią, atimdami piliečiams jų teises. Jie tai daro kenkdami nepriklausomai žiniasklaidai, kontroliuodami įstatymų leidžiamąją valdžią, skirtą tiesiogiai tarnauti žmonėms, aprūpindami teismų sistemą teisėjais, kurie labiau atitinka vykdomosios valdžios tikslus nei Konstituciją, ir augindami galingą aukštesniąją turtų klasę, kuri palengvina būtiną visuomenės kontrolę. Praėjus kuriam laikui, patriotinės dainos praranda savo aistrą represijų, korupcijos, dezinformacijos, didžiulės neproporcingos turtinės atskirties ir nykstančios socialinės infrastruktūros fone. Finansinis žlugimas, ekonominė neviltis ir nesėkmingos karo pastangos paspartins nuosmukį, palikdamos visuomenę ieškoti vilties dėl geresnės ateities, kuri dabar atrodo nepasiekiama. … Daugiau Rusijos, sudaužytos

Kitoks karas: asimetrinio ir netradicinio karo baigties modeliavimas

Nepaisant akivaizdaus ginkluotės, amunicijos ir karių skaičiaus pranašumo, palankios šalys neretai gerokai atsilieka nuo lūkesčių, kai kalbama apie savo tikslų pasiekimą kare. Tai gali lemti daugelis veiksnių – reljefas, moralė, logistika, pramonės pajėgumai ir finansai, be kitų, kuriuos Carlas von Clausewitzas užsiminė savo įtakingame 1832 m. išleistame darbe „Apie karą“. Dar svarbiau, kad prognozuojamas rezultatų modeliavimas, pagrįstas daugiausia kintamaisiais, gautais iš XIX ir XX amžių karo patirties, XXI amžiuje atrodo nepakankamas. Senasis sovietinis Rusijos karo stilius greitai patraukė tarptautinį dėmesį ankstyvosiose invazijos į Ukrainą stadijose, kai jai nepavyko pasiekti savo tikslo užimti Kijevo ir ji buvo priversta trauktis į rytinę šalies dalį, kur ji iš esmės liko įstrigusi per ateinančius ketverius metus. Po sparčių Ukrainos pasipriešinimo strategijos naujovių, kurios atsiskleidė ne tik mūšio lauke, bet ir jos pastangose ​​pakenkti Rusijos ekonomikai, įvyko keletas nesėkmių. … Daugiau Kitoks karas: asimetrinio ir netradicinio karo rezultatų modeliavimas

Rusijos melo ir represijų pasaulis ir jo lūžio taškas

Rusijos vadovybė per pastarąjį šimtmetį turi ilgą melavimo savo žmonėms istoriją, labiau nei dauguma kitų režimų. Jos apgaulė pasireiškė įvairiais būdais, iš kurių pats akivaizdžiausias pastaruoju metu buvo Vladimiro Putino eufemizmas „specialioji karinė operacija“ (SMO). Iš tikrųjų tai buvo plataus masto invazija į antrą pagal teritoriją Europos valstybę, siekiant nuversti jos vyriausybę ir įvesti prorusišką režimą, taip grąžinant jai priklausomos respublikos statusą. Apskaičiuota, kad per keturis mėnesius Ukrainos pasienyje buvo surinkta 190 000 karių, prisidengiant karinėmis pratybomis, panašiomis į tas, kurios buvo surengtos mažiau nei prieš metus. 2022 m. sausį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija nenori karo su Ukraina, tačiau be jokio tarpinio veiksmo tai įvyko. … Daugiau Rusijos melo, represijų pasaulis ir jo lūžio taškas

Vladimiras Putinas ir kalva, ant kurios jis trokšta mirti

Ar Vladimiras Putinas geba susitaikyti su didėjančiu susirūpinimu dėl padėties Rusijoje, kurį sukėlė jo karas Ukrainoje? Jo polinkis į konfliktus dominavo politikoje beveik visus 25 metus, kuriuos jis vadovavo, pradedant karu Čečėnijoje (1999–2009 m.), vėliau įsiveržimu į Gruziją (2008 m.), Donbaso karu (2014–2022 m.), Sirijos pilietiniu karu (2015–2024 m.) ir baigiant invazija į Ukrainą (2022 m. – dabar). Ši strategija išlaikė Putino istorinio Rusijos „stipriojo žmogaus“ etoso versiją prie Rusijos likimo vairo, kai šalies saugumas užtikrinamas individualios laisvės sąskaita. Tuo pačiu Putinas užsitikrino sau galią, kurią kadaise turėjo jo cariniai protėviai, tačiau dabar turi papildomą daug sudėtingesnio vidaus saugumo aparato privalumą. Problema, su kuria jis susiduria šiuo metu, yra siena, į kurią jis atsitrenkė tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Klausimas, su kuriuo dabar susiduria rusai, turi suktis apie tai, ar Putinas yra protiškai pajėgus įveikti savo paties trūkumus, kad išgelbėtų šalį nuo pražūties. … Daugiau Vladimiras Putinas ir kalva, ant kurios jis trokšta mirti

Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas 
(II dalis): sunkiai suvokiama „geležinė“ saugumo garantija.

Terminas „saugumo garantija“ suteikia pažeidžiamai tautai komforto jausmą, kurį kitos tautos suteikia garantijomis, kad prieš agresorių, keliantį grėsmę jos gerovei, bus panaudota didelė jėga. Kai pažeidžiama tauta neįtraukiama į tokią grupę kaip NATO, kurios chartija aiškiai apibrėžia visų narių įsipareigojimus įsikišti numatytu būdu, tokios „saugumo garantijos“ laikui bėgant tampa diskusijų objektu arba, dar blogiau, nepatogumu. … Daugiau Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas II dalis: Sunku suvokti „geležinę“ saugumo garantiją

Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas. 
I dalis: Nuvertinimas.

Nesunku suprasti, kaip dabartinė Amerikos kvailystė, aiškiai pasireiškianti prie derybų stalo, gali sukelti didelį ciniką diplomatijos atžvilgiu, kai ji atrodo orientuota į agresoriaus ir išorės sandorių sudarytojo, o ne agresijos aukos ir ją palaikančios kaimynės Europos, naudą. Siūlomo susitarimo, skirto Rusijos karo Ukrainoje nutraukimui, pobūdis, atrodo, tik užkerta kelią neišvengiamam priešiškumo atsinaujinimui, atsižvelgiant į istorinį saugumo garantijų nepatikimumą, ypač kai kalbama apie Rusiją. Įžvelgiamos paralelės su pastaruoju metu Trumpo administracijos žlugdytais prekybos susitarimais su Kinija, siekiant derybų be apgalvotos ilgalaikės naudos. … Daugiau Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas I dalis: Nepakankamas įvertinimas

Putino „dienų pabaiga“

Visi numatomi pranašumai, kuriuos Rusija turėjo po nesėkmingos 2022 m. invazijos į Ukrainą, nyksta vis sparčiau. Karinio meistriškumo su neribotomis darbo jėgomis ir technologiniais pajėgumais iliuzija turėjo pradėti kelti abejonių iškart po karo pradžios, kai 2022 m. pabaigoje Ukrainoje įvyko du kontrpuolimai. Kalbant apie besitęsiantį karą, Vladimirui Putinui karinė nesėkmė nėra didžiausia problema. Tai, kas jo laukia paskutinį 2025 m. ketvirtį. Dabar prieš jį kabo likimas, primenantis Rusijos imperijos žlugimą 1917 m. ir Sovietų Sąjungos iširimą 1991 m., ir galiausiai gali nuvesti despotą ir visą jo bjaurumą į gėdingą pabaigą. … Daugiau Putino „dienų pabaigos“

Rusijos sumenkinimas iki minimumo: Ukrainos puolimas per sieną

Ukraina savo sienose susiduria su Rusijos karinėmis pajėgomis rytuose ir pietryčiuose, o kitais atvejais gina civilius gyventojus visoje šalyje nuo Rusijos oro atakų prieš jos miestus. Vladimiro Putino karas daugiausia susiformavo į dvi neatidėliotinas strategijas: 1. užimti ir išlaikyti teritorijas, ypač Donbase, siekiant visiškai okupuoti kai kurias sritis rytinėse teritorijose, ir 2. terorizuoti Ukrainos piliečius, siekiant susilpninti jų ryžtą ir prašyti taikos. Per pastaruosius 3,5 metų Ukraina, remiama daugiau nei 40 pasaulio šalių, atlaikė Rusijos puolimą prieš jos suverenitetą ir žmones su tokiu atsparumu, koks paprastai priskiriamas palyginti daug didesnei tautai. Jai tai pavyko ne tik drąsa, demonstruojama mūšyje, bet ir gudrumu, inovacijomis bei nepaprasta drąsa vykdant veiksmus. Tuo tarpu, kai Putinas sutelkė savo pastangas į beatodairišką civilių gyventojų ir infrastruktūros naikinimą bei sąmoningą Rusijos kariuomenės aukojimą siekiant ribotos teritorinės naudos, Ukraina ėmėsi itin strateginio taktikos – pakenkti jo karo pramonei ir ją remiantiems finansams. … Daugiau Rusijos sumenkinimas: Ukrainos tarpvalstybinis puolimas

Nerimas dėl Ukrainos įstojimo į NATO

Tiek JAV, tiek NATO parodė didelį santūrumą remdamos Ukrainą prieš Rusijos invaziją, tiekdamos labai saikingai ir laipsniškai ginkluotę, tačiau tai tik pratęsė konfliktą ir toliau kentė Ukrainos civilius gyventojus. Tokio elgesio priežastys daugiausia buvo susijusios su eskalacijos baime ir suvokimu, kad jos bus įtrauktos į tiesioginį karinį įsitraukimą prieš Rusiją į tai, kas vėliau taps pasauliniu karu. Ši nuolatinė NATO valstybių narių baimė dėl konfrontacijos su Rusija ne tik neleido pasiekti sutarimo dėl Ukrainos priėmimo į NATO, bet ir leido Rusijai elgtis kaip sukčiai, vykdančiai daugybę žiaurumų, tiesiogiai pažeidžiančių tarptautines normas ir atskleidžiant Jungtinių Tautų silpnumą. … Daugiau Nerimas dėl Ukrainos stojimo į NATO