Vladimiras Putinas tęsia karą su Ukraina, veltui tikėdamasis nugalėti konfliktą, kuris netyčia atskleidė Rusijos silpnybes ir pažeidžiamumą pasauliui. Rusijai prarandant Krymo kontrolę , patiriant didelius pėstininkų , ginkluotės ir teritorijos nuostolius , stebint, kaip nyksta jos iškastinio kuro eksporto pramonė ir žlunga didelės komercinės įmonės, ir stebint, kaip jos finansinės institucijos seka jo pavyzdžiu, Putinas nusprendžia nukreipti dėmesį į hibridinio karo prieš Europą eskalavimą, tarsi norėdamas atitraukti dėmesį nuo savo nesėkmės Ukrainoje. Rusijos veiksmai pastaruoju atveju tapo tokie atviri, kad neigimas sukelia tik pajuoką. Tikėtina, kad tokio požiūrio tikslas yra susilpninti Ukrainą remiančių tautų ryžtą, nors jis taip pat gali neva paskatinti Rusijos visuomenės norą smogti Vakarams , kuriuos Putinas demonizavo kaip jų nepasitenkinimo kurstytoją.

Europos Sąjungos (ES) atsakas atrodytų tinkamas ir, jei būtų pateiktas taip, kad Kremlius suvoktų galimo konflikto su NATO realybę, priverstų Rusiją arba įsipareigoti tam tikros formos ribotai atvirai konfrontacijai, arba pasitraukti iš bet kokių tolesnių provokacijų, kad būtų išvengta katastrofos. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis ES galėtų toliau stiprinti Ukrainos karinius pajėgumus fronto linijose ir už jų ribų, nes ji jau tiesiogiai kariauja su bendru priešininku. Jungtinė Karalystė (JK) neseniai pasirinko šį požiūrį, kai pasidalijo įslaptinta technologija su Ukraina, kad pagamintų jos tolimojo nuotolio sparnuotąją raketą „Storm Shadow“. Priešingu atveju, Europos Komisijos pirmininkė Ursula van der Leyen savo neseniai paskelbtame pranešime apie Sąjungos padėtį pasiūlė „Nepaprastosios padėties saugumo protokolą“ kuriame būtų išsamiai aprašytas ES atsakas į Rusijos hibridinius išpuolius. Tai atitiktų NATO 4 straipsnio pareiškimą , leidžiantį bet kuriai valstybei narei prašyti aljanso susitikimo, kai kyla grėsmė jos saugumui. Europai artėjant prie tokio akivaizdaus neišvengiamumo, reikia atkreipti dėmesį į kai kurias detales, susijusias su dabartinėmis aplinkybėmis tiek Rusijoje, tiek Europoje. Padėtis negali likti tokia, kokia yra, be atsako, kuris parodytų Europos ryžtą ir dėl kurio Putinas nebegalės slėptis už savo hibridinio karo uždangos.
Rusija.
Karas dviem frontais, ypač kai naujesnis frontas yra gerokai mirtingesnis nei tas, kuriam Rusija jau yra įsipareigojusi, paprastai laikomas nepatartinu. Tačiau šio argumento logika Putino galvoje turi konkuruoti su jo noru išgyventi dilemą, į kurią jis jau pats save pastatė. Jis susiduria su nepakeliamais kariniais nuostoliais Ukrainoje ir augančiu rusų nepasitenkinimu namuose dėl abejotino karo, todėl dabar jis turi nukreipti Rusijos nuotaikas į konfrontaciją su „demonu“ Vakaruose. Bet ar karo nuovargis, susikaupęs dėl penktus metus trunkančio konflikto, gali būti pakankamai įveiktas, kad dar daugiau Rusijos jaunimo ir šalies ateities būtų paaukota dar vienam abejotinam likimui? Putino ketinimams tampant akivaizdžiais gandais apie mobilizaciją šį rudenįir grėsmingu civilinių ligoninių pridedant daugiau nei 20 000 lovų, daugiausia netoli Baltijos regiono, ar Rusijos jaunimas bus priverstas rimtai susimąstyti apie savo ateitį?
Šių metų pradžioje pradėjo sklisti žinios, kad Rusijos kariuomenės verbavimas atsilieka nuo karių iškritimo rodiklių Ukrainoje. Mėnesiniai aukų skaičiai vasarą gerokai viršijo 2025 m. duomenis, o per tris mėnesius nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio jų skaičius siekė 124 170 arba vidutiniškai 41 000 per mėnesį. Šiais metais. Vien rugpjūtį žuvo 42 020 Rusijos karių , kai Ukrainos gynybos pajėgos kontratakomis vos atkovojo okupuotą teritoriją ir įgijo grynąjį teritorinį pranašumą. Tiesą sakant, iki rugsėjo vidurio Ukraina faktiškai sunaikino Rusijos teritorinius laimėjimus, pasiektus nuo 2026 m. kovo mėn. Tikimasi, kad mobilizacija prasidės netrukus po rugsėjo viduryje vyksiančių Rusijos parlamento rinkimų ir kad pradinė 300 000 karių tarnyba. Esant dabartiniam karių iškritimo tempui Ukrainoje, galima tikėtis, kad per 7–8 mėnesius šis skaičius sumažės iki nulio, todėl netrukus reikės dėti pastangas toliau verbuoti karius. Siekiant išvengti masinės emigracijos, pastebėtos po ankstesnės Putino mobilizacijos 2022 m. rugsėjį , kai iš šalies išvyko apie 1,3 mln. rusų, oficialus pranešimas šia proga nebuvo paskelbtas. Vietoj to, sukurta skaitmeninė infrastruktūra, skirta tyliai iškviesti žmones atvykti į tarnybą, ir imtasi priemonių užblokuoti galimus pabėgimo iš šalies kelius. Nerimas Rusijos visuomenėje didėja, ir žmonės nuo atsarginių planų svarstymo perėjo prie neatidėliotino išvykimo, nurodydami šaukimą į kariuomenę ir didėjančius individualių laisvių apribojimus.
Nors Putinas neigia mobilizacijos planus , jis didina civilių ligoninių pajėgumus ir intensyvina traumų priežiūros personalo mokymus, daugiausia Rusijos šiaurės vakarų federalinėje apygardoje, kur gali atsiverti potencialus frontas artėjančios konfrontacijos su NATO šalimis atveju. Per pastaruosius penkerius metus (2021–2026 m.) Rusijos karinių ligoninių lovų skaičius padidėjo apie 6300. Šį rudenį staigus daugiau nei 3,2 karto didesnis lovų skaičius meta iššūkį teiginiui, kad nenumatoma reikšmingo konflikto eskalavimo. Galbūt tai rodo kai ką daug daugiau nei ginčą su Ukraina.
Šiuo metu verta priminti, kad Kremlius ilgą laiką ignoravo Rusijos sveikatos priežiūros sistemą, įskaitant savo specializuotus karinius objektus . Kaip ir daugelyje valstybinių ir vyriausybinių sektorių visoje Rusijoje, korupcija persmelkė sveikatos priežiūrą, todėl ji buvo viena blogiausių išsivysčiusiame pasaulyje net pirmaisiais Putino kadencijos metais. Nuo to laiko padėtis ne ką geresnė dėl nuolatinių regioninių biudžeto mažinimų, kuriuos pastaruoju metu dar labiau pablogino lėšų nukreipimas kariuomenei, kuri dabar sunaudoja daugiau nei 40 % federalinio biudžeto . Prie to prisidėjo medicinos personalo išvykimas – nuo 2014 m. iki 2026 m. gegužės mėn . gydytojų sumažėjo apie 200 000. 2020 m. bendros sveikatos priežiūros išlaidos Rusijoje sudarė 5,3 % BVP, tai yra mažiau nei Madagaskare, kai pasaulinis vidurkis buvo apie 10 %. 2026 m. vidurio sveikatos priežiūros indekse Rusijos sistema užėmė 60 vietą iš 101 šalies, kurios 2025 m. indekse nurodė savo infrastruktūros kokybę kaip ypač žemą tarp kitų šalių. Pranešama, kad bendras nacionalinis sužalojimų ir mirtingumo rodiklis Rusijoje yra apie 50 % didesnis nei kitose Rytų Europos šalyse, ir tai lemia nepakankamas stabilizavimas vietoje, transportavimo laikas ir pastangų koordinavimas . Sąlygos mūšio lauke kelia savų problemų, susijusių su sužeistų kareivių išgydymu ir vėlesne evakuacija. Susirūpinimą keliantys požymiai rodo didelius atotrūkius tarp to, ką teigia Rusijos gynybos ministerija, ir to, ką gydytojai praneša apie realias sąlygas . Todėl papildomas susirūpinimas dėl Rusijos kareivio yra susijęs ne tik su tuo, kaip išvengti tapimo karo auka, bet ir su optimalia medicinine priežiūra, kuri galėtų užtikrinti išlikimą, jei ir kai jis būtų evakuotas iš mūšio lauko.
Nedaugelis mano, kad Rusijos rinkimai yra skaidrūs ir ar entuziastingas palaikymas Putino vadovybei iš tikrųjų atspindi tvirtus rinkimų rezultatus, palaikančius jo prezidentavimą. Nuo 2000 m., kai pradėjo eiti pareigas, Putinas dar labiau užsitikrino savo vietą valdžios viršūnėje, keisdamas regioninių rajonų, pertvarkydamas miestų rajonus ir verbuodamas įmonių vadovus, kad įtikintų darbuotojus balsuoti už valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“. Siekdamas išlaikyti nuolatinį solidarumą pačioje valdančiojoje partijoje, Kremliaus personalo vadovo pavaduotojas kruopščiai atrenka pareigūnus, kad pašalintų tuos, kurie, atrodo, nukrypo nuo Kremliaus politikos. Visai neseniai Putinas ir jo bendražygiai uždraudė antikarinei partijai„Jabloko“ dalyvauti dabartiniuose rinkimuose, pašalindami ją iš balsavimo biuletenio dar prieš prasidedant balsavimui. Jos pirmininko pavaduotojas Levas Šlosbergasbuvo nuteistas daugiau nei 11 metų kalėjimo už „pakartotinį Rusijos ginkluotųjų pajėgų diskreditavimą“. Likusios partijos laikomos „sistemine opozicija“, kuri labiau skirta kaip buferis arba, tiesą sakant, Kremliaus vadovybei ištikima , skirta absorbuoti tuos rinkėjus, kurie kitaip nėra patenkinti valdančiąja partija. Be to, Kremlius prireikus įdiegs metodus, kaip tiesiog suklastoti rinkimų rezultatus, manipuliuodamas balsų skaičiavimu, kai jie skelbiami per tris dienas – taktika, kurią dar labiau palengvina balsavimas internetu. Galiausiai šių pastangų tikslas – sukurti stabilumo iliuziją vykstant konfliktui ir didėjant nestabilumui šalies viduje.
Nepaisant to, dabar klausimas sukosi apie tai, kaip dabartinėmis aplinkybėmis, kai karas pasiekė Rusiją, ką liudija dažni Ukrainos oro antskrydžiai, seksis provokuojančiai partijai „Vieningoji Rusija“. Paskutinę balsavimo dieną Ukrainos dronai surengė didelį puolimą prieš pagrindinę Maskvos naftos perdirbimo gamyklą, miesto peizaže surengdami didžiulius sprogimus. Padėtį dar labiau pablogino tai, kad vienos iš Rusijos oro gynybos sistemų pataikė į didelį daugiabutį. Ankstesnės viešos apklausos parodė, kad „Vieningosios Rusijos“ partijos populiarumas siekia 33 %– tai mažiausias rodiklis nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą. Kuro krizė, kylančios kainos, infliacija, internetinio vartojimo sutrikimai, didėjantis nusikalstamumas, miesto tarša ir karo nuovargis prisidėjo prie partijos viešosios nuomonės mažėjimo. Tačiau, kaip ir tikėtasi, parlamento rinkimų rezultatai parodė absoliučią daugumą – 57,85 % balsų atiteko „Vieningajai Rusijai“, o tai patvirtino, kad rinkimai nebus referendumas dėl Putino vadovavimo. Tai būtų aiškiausias Kremliaus kišimosi į rinkimų procesą požymis, siekiant parodyti pasauliui, kad Putinas ir toliau kontroliuos Rusiją ir galės laisvai vykdyti savo imperialistinę darbotvarkę.

Galiausiai, yra Baltarusija ir jos itin nepopuliarus diktatorius Aleksandras Lukašenka, kurio paklusnumas Putinui šaliai yra gėda. Opozicinės jėgos turi didelį visuomenės palaikymą tiek prieštaraudamos karui Ukrainoje , tiek aiškiai nenorėdamos, kad Rusija prarytų jų šalį. Nepaisant to, Lukašenka nuo pat pradžių teikė logistinę ir inscenizacinę paramą Rusijos invazijai į Ukrainą. Pastaruoju metu jis stiprina Baltarusijos karinius pajėgumus , plėsdamas jos ginkluotąsias pajėgas ir rezervą, militarizuodamas mokyklas, kurdamas karinę pramonę ir integruodamas civilinę infrastruktūrą, skirtą paremti kariuomenę. Taip pat buvo peržiūrėti teisės aktai, siekiant palengvinti glaudesnę karinę integraciją su Rusijos pajėgomis, įskaitant branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje. Baltarusijos pasienyje su Ukraina buvo įrengti perdavimo bokštai ir tinklo jungtys didelės spartos belaidžio plačiajuosčio ryšio technologijai , kad Rusijos dronai „Shahed“ ir „Gerbera“ būtų efektyviau nukreipti į centrinius ir vakarinius Ukrainos regionus. Rugsėjo 15–18 dienomis Baltarusija netoli savo sienų su NATO šalimis Lenkija ir Lietuva vykdė „gynybines“ karines pratybas , be abejo, siekdama įvertinti mechanizuotųjų batalionų manevrus virš teritorijos, esančios greta Suvalkų tarpeklio – 64 kilometrų ilgio koridoriaus, einančio iš Baltarusijos į Rusijos eksklavą Kaliningradą prie Baltijos jūros. Tarpeklis yra tarp Lietuvos ir Lenkijos ir tarnauja kaip sausumos tiltas, jungiantis Baltijos šalis su likusia ES dalimi. Ši karinė poza tariamai kelia dar vieną grėsmę ES ir Vakarų Aljansui iš įsipareigojusios Rusijos sąjungininkės pusės, nors galutinis tikslas gali būti sukelti ginčą visoje Rytų Europoje, siekiant atgrasyti Ukrainą nuo pagalbos teikimo, Rusijai tęsiant savo bandymus ją pavergti.
Europa
nuolat nerimauja dėl akivaizdaus Trumpo administracijos nepatikimumo vykdant NATO 5 straipsnio, įpareigojančio visas Aljanso nares padėti bet kuriai šaliai, kurią užpuolė išorės priešininkas, įsipareigojimus. Didelę įtaką tam daro savita Trumpo pagarba Putinui, nes jis teikia pirmenybę vien Putino teiginiams, o ne JAV žvalgybos pateiktai informacijai, veda besąlygines derybas su Rusija nedalyvaujant Ukrainos ir Europos atstovams, giria Putino autokratišką ir stipraus žmogaus įvaizdį , nuvertina NATO svarbą ir siunčia nepatyrusius derybininkus, labiau siekiančius sudaryti sandorius su Putinu, kai jis akivaizdžiai siekia pakenkti JAV ir Vakarams kaip pagrindiniam tikslui. Europa į tai reagavo pastaraisiais metais didindama savo gynybos pramonę , kad patenkintų savo poreikius ir paremtų Ukrainos pastangas visiškai sumažinti Rusijos grėsmę
Ukrainos plaktukas.
Be gynybos nuo agresoriaus, Ukrainai pavyko susilpninti Rusijos gebėjimą vykdyti karines operacijas kitur, ypač Vakaruose. Rusijos Juodosios jūros laivynas, kuris yra reikšminga Rusijos karinio jūrų laivyno, prarado arba buvo rimtai apgadintas daugiau nei 40 % savo laivų, įskaitant du povandeninius laivus ir kelis didelio atgarsio paviršinius laivus. Likę laivai buvo arba laikomi Sevastopolyje, Kryme , arba išsiųsti toliau į Novorosijską palei Rusijos rytinę Juodosios jūros pakrantę, kur jie ir toliau sėkmingai atakuojami. Ukrainos jūrinių dronų technologija dabar dalijamasi su Vokietijos įmone „Stark“, kad būtų sukurta Vokietijos jūrinė dronų gynyba, skirta valdyti reikalus Baltijos jūroje, kur Rusija vis labiau rodoma kaip grėsmė aplinkinėms NATO šalims. Karinio jūrų laivyno strategiją pakeitė asimetrinis Ukrainos karas su Rusija ir ji pradėjo keisti karo strategiją kitur.
Tiek jūroje, tiek ore Rusijos strateginiai branduolinius ginklus galintys gabenti bombonešiai jau kurį laiką kelia grėsmę Vakarams ir vykdo raketų atakas prieš Ukrainą iš už savo oro erdvės ribų. 2025 m. birželio 1 d. Ukraina sunaikino septynis strateginius bombonešius Tu-95MS ir keturis vidutinio nuotolio bombonešius Tu-22M3 iš 41 orlaivio, pataikytų per operaciją „Voras“ . Pranešama, kad buvo apgadinti dar vienas Tu-95MS ir iki septynių Tu-22M3, todėl bendras Rusijos strateginių bombonešių parko įvertinimas sudaro apie 15 % . Dar du Tu-95MS lėktuvai buvo sunaikinti Rusijos Engels-2 oro bazėje šią vasarą. 2023 m. vasarį Baltarusijos partizanai smarkiai apgadino Rusijos A-50 desanto ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės radaro platformą oro bazėje netoli Minsko. Žvalgybos lėktuvas „Beriev A-50“ yra gyvybiškai svarbus koordinuojant oro atakas ir aptinkant priešo lėktuvus dideliais atstumais. 2024 m. sausio–vasario mėn. Ukrainos pajėgos numušė du A-50 . Bent vienas A-50 buvo apgadintas operacijos „Voras“ metu, o kitas neseniai , 2026 m. kovo mėn. , buvo numuštas Novgorodo srityje. Berievo Taganrogo aviacijos mokslinis-techninis kompleksas , vienintelė A-50 remonto ir priežiūros įstaiga, buvo atakuotas penkis kartus, o paskutinis smūgis įvyko 2026 m. rugsėjo viduryje . Iš devynių veikiančių A-50, kurie buvo naudojami Rusijos invazijos pradžioje 2022 m., labai nedaug šių sudėtingų orlaivių yra tinkami naudoti dabartinėse operacijose, todėl Rusija neturi tinkamos oro erdvės kontrolės .

IL-22M yra desantinis vadovavimo posto ir radijo relinis orlaivis, skirtas perduoti įsakymus sausumos pajėgoms ir orlaiviams lauke. Du iš 12 lėktuvų buvo prarasti per karą Ukrainoje 2023 ir 2024 m. Priešingu atveju, Rusija praranda aukščiausios klasės taktinius naikintuvus ir naikintuvus-bombonešius greičiau, nei galima juos pakeisti, ir per pirmuosius dvejus karo metus. Vizualiai patvirtinti nuostoliai vien 2025 m. sudarė 40 fiksuoto sparno kovinių orlaivių. Su-35 yra pažangiausias Rusijos ketvirtos kartos daugkartinis naikintuvas, kurį sunku pakeisti dėl tarptautinių sankcijų, blokuojančių būtinų aukštųjų technologijų komponentų importą. Iki šiol šiame kare prarasta vienuolika, o Ukraina taip pat smogė gamykloms, tiekiančioms specializuotus įrankius lydiniams ir kompozitams apdirbti, ir transporto mazgams, dalyvaujantiems šių orlaivių gamyboje ir priežiūroje.
Be tiesioginio Rusijos ginkluotės mažinimo, Ukraina vykdo plačią kampaniją, žeminančią Rusijos karo pramonę, taikydama į raketų ir kitų aviacijos priemonių elektroninių komponentų gamintojus, paleidimo įrenginių, pagrindines chemines medžiagas, naudojamas raketiniuose kuruose ir sprogstamosioms medžiagoms, bei daugybę gamyklų ir sandėlių, užsiimančių gamyba ir saugojimu . Svarbiausia, kad išpuoliai prieš naftos perdirbimo gamyklas, gaminančias dyzeliną ir reaktyvinį kurą, gerokai sumažino Rusijos karinę logistiką, netgi priversdami Rusiją laikinai uždrausti dyzelino ir reaktyvinio kuro eksportą. Dėl didžiulės kampanijos prieš Rusijos naftos perdirbimo pajėgumus maždaug 30 % todėl buvo pradėtas griežtas normavimas. Dėl to sumažėjo logistinis planavimas, o sunkvežimiai ribotai pristato maistą ir šaudmenis į priešakines linijas užimančius sandėlius. Rusijos naftos perdirbimo gamyklos patenkina mažiau nei 19 % dujų pirkimo užklausų vidaus fronte, nes neišvengiamas infliacijos spaudimas daro įtaką visai ekonomikai.
Europos realijos.
Kelios šalys ėmėsi veiksmų, kad atremtų Rusijos agresyvumo iššūkį, tiesiogiai užginčydamos jos hibridinius karo metodus. Tiek Estija, tiek Lenkija 2025 m. Jungtinėse Tautose atvirai konfrontavo Rusiją dėl jos „neapgalvotų“ įsiveržimų į jų oro erdvę, kuriuose dalyvavo Rusijos naikintuvai-bombonešiai virš Estijos, ir daugiau nei 20 dronų įsiskverbimų į Lenkijos oro erdvę. NATO lėktuvai buvo pakartotinai pasiųsti ne tik dėl šių įsiveržimų, bet ir dėl daugelio panašių įvykių virš Rumunijos , Lietuvos , Latvijos , Vokietijos , Suomijos ir Švedijos . Rusijos karinių dronų ir raketų įsiveržimai virš Moldovos dramatiškai paaštrėjo 2026 m. ir kelia grėsmę nuo 2022 m., Rusijos karo metu užfiksuota daugiau nei 70 pažeidimų. Nemažai jų sudužo Modovano teritorijoje, kai kurie sprogo smūgio metu. Povandeninių kabelių, kuriuos Baltijos jūroje nupjovė Rusijos laivai, konkrečiai – 700 mylių ilgio telekomunikacijų kabelis tarp Suomijos ir Vokietijos bei 135 mylių ilgio kabelis tarp Švedijos ir Lietuvos , – nupjovimas sukėlė ginčų su Rusija, nepaisant to, kad ji neigia savo dalyvavimą. Naujausias incidentas įvyko, kai du Rusijos šnipinėjimo povandeniniai laivai Arkties vandenyse netoli Norvegijai priklausančio Svalbardo salyno plaukė virš gyvybiškai svarbių ryšių kabelių ir energijos vamzdynų, kai juos perėmė JK ir Norvegijos valdžios institucijos, tariamai sužlugdydamos kitą sabotažo bandymą. Lydėjęs Rusijos atakos povandeninis laivas paliko teritoriją, kai kapitonas suprato, kad jis yra stebimas.
Prie daugybės kitų Rusijos hibridinės veiklos pavyzdžių prisideda ir daugybė Europos saugumo pažeidimų, kurie vis dar laikomi įtikinamai neigtinais. Jie apima vietos įgaliotinių padegimams ir vandalizmui, siekiant kurstyti rasinę poliarizaciją ir nesantaiką visuomenėje. Kitais atvejais ji nukreipia migrantų srautus į šalis, siekdama sutrikdyti socialinę struktūrą, taikosi į vandens valymo įrenginius, kenkia transporto infrastruktūrai, pasikėsinimų planus , nukreiptus prieš asmenis, susijusius su ginklų pramone, ar užsienio politinius veikėjus, vykdo kibernetines atakas, trukdo aviacijos komunikacijai, dezinformacijos kampanijas ir kišasi į rinkimus.
Rusijos hibridinio karo eskalavimas 2026 m. paskatino nemažai Europos lyderių spręsti šią problemą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai įsakė imtis priemonių šalies kritinei infrastruktūrai apsaugoti ir pažadėjo, kad išpuoliai neliks be atsako. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas apkaltino Rusiją dėl neseniai Leipcigo/Halės oro uoste dislokuoto sprogmenis gabenusio drono. Be retorinių atsakymų ir planų stiprinti vidaus saugumą, JK ministras pirmininkas Andy Burnhamas pasidalijo įslaptintais techniniais duomenimis su Ukraina ir Prancūzija, kad būtų galima pradėti kurti vidaus gamybos linijas tolimojo nuotolio sparnuotosioms raketoms „Storm Shadow“. Atrodo, kad šis provokuojantis žingsnis yra atsakas į Rusijos hibridinio karo, nukreipto prieš JK, eskalavimą ir, įdomu tai, kad jis buvo žengtas net po to, kai Rusija pagrasino atsakyti JK už sprogstamųjų dronų pristatymą Ukrainai.
Vokietija žengė nepaprastą žingsnį – 2027 m. Lietuvoje nuolat dislokavo 4800 karių, priklausančių jos naujajai 45-ajai šarvuotajai brigadai „Lietuva “, ir apie 200 civilių pagalbinių darbuotojų. Tai bus pirmasis toks Vokietijos kovinės brigados dislokavimas užsienyje nuo Bundesvero įkūrimo per daugiau nei 70 metų. Jis skirtas teikti paramą NATO rytiniam flangui ir, tariamai, padėti užtikrinti Suvalkų sąsiaurio tarp Lietuvos ir Lenkijos saugumą, kur gali įvykti Rusijos ir Baltarusijos įsiveržimas. Lenkija ėmėsi reikšmingos iniciatyvos įgyvendindama „Rytų skydo“ projektą, statydama įtvirtinimus, prieštankines kliūtis ir stebėjimo tinklus palei sieną su Kaliningradu ir Baltarusija, o Vokietijos ir Lenkijos karo inžinieriai daugiausia dėmesio skyrė gynybinių įtvirtinimų kūrimui palei Suvalkų sąsiaurį. Be to, palei sąsiaurį reguliariai rengiamos bendros karinės pratybos, kuriose dalyvauja Lenkijos, Lietuvos ir Prancūzijos pajėgos . Papildydama savo šiaurės rytų gynybinę struktūrą, Lenkija dislokuoja didelį skaičių Pietų Korėjos K2 „Juodosios panteros“ tankų , kurie buvo pritaikyti elektroninei dronų trikdymo sistemai su atakos galimybėmis ir patobulinta šarvuota danga, kad atitiktų dabartinio konflikto Ukrainoje keliamus reikalavimus. Panašiai Vokietijos ir Švedijos kariuomenės surengė greitojo dislokavimo pratybas, daugiausia dėmesio skirdamos strategiškai svarbiai Gotlando salai Baltijos jūroje. Jose buvo mobilizuota net 1500 karių ir perkeltos priešlaivinės raketos, lydimos Vokietijos ir Švedijos karo laivų bei naikintuvų.

Estija ir Latvija tiesiogiai ribojasi su Rusija ir, atsižvelgdamos į nestabilią geografinę padėtį, su Lietuva yra nutiesusios Baltijos gynybos liniją . Šią priemonę sudaro prieštankiniai apkasai, minų laukai, betoninės kliūtys, bunkeriai, sprogmenų saugyklos greitam dislokavimui, pažangus jutiklių išdėstymas ir taktinės dronų operacijos. 2025 m. rugsėjį NATO pradėjo iniciatyvą „Rytų sargyba“, kurioje pabrėžiamas sausumos pajėgų dislokavimas aštuoniose NATO šalyse, besiribojančiose su Baltijos jūra, ir taip pat pasitelkiami įvairūs sąjungininkų ištekliai, skirti kovoti su dronų įsiveržimais. Suomija ir jos kaimyninės Baltijos šalys pradėjo operaciją „Baltijos sargyba“ , kad sukurtų jūrų stebėjimo centrą, kuris taip pat apims Suomijos įlanką, siekiant padidinti reagavimą į susirūpinimą keliančius klausimus, susijusius su teritoriniais vandenimis. Šis žingsnis įvyko po 2024 m. gruodžio mėn. incidento, kai vienas iš Rusijos šešėlinio laivyno tanklaivių nupjovė povandeninį ryšio kabelį, jungiantį Suomiją ir Estiją. Suomijos specialiosios pajėgos įlipo į laivą ir rado jį prikrautą šnipinėjimo įrangos. Antras panašus įvykis įvyko 2025 m. gruodžio mėn., kai krovininis laivas , išplaukęs iš Sankt Peterburgo, gabeno rusišką plieną, pateko į kitą inkaro tempimo incidentą, kurio metu Estijos vandenyse buvo apgadinti ryšio kabeliai. Suomija neseniai baigė statyti 124 mylių ilgio, 15 pėdų aukščio apsauginę tvorą palei pietrytinę sieną su Rusija. Užtvarą sudaro sunkus metalinis tinklelis, garsiakalbiai, naktiniai žibintai su stebėjimo kameromis ir patruliavimo keliai . Norvegija ėmėsi panašaus projekto savo 123 mylių ilgio sienoje su Rusija, plečiant ir atnaujinant apsauginės tvoros liniją, įrengdama stebėjimo sistemas atvirose vietose .

Europos šalių karinės išlaidos nacionalinei gynybai, išreikštos nacionalinio BVP procentine dalimi, buvo didžiausios tarp rytų šalių: Lenkija (4,50 %), Latvija (3,61 %) ir Estija (3,37 %), po jų sekė Norvegija (3,28 %) ir Danija (3,25 %). Visos 32 NATO šalys dabar viršijo 2 % BVP gynybos išlaidų ribą. Tiek ES, tiek NATO ženkliai prisidėjo prie Ukrainos karo pastangų, šiuo metu turėdamos pakankamai lėšų jas paremti iki 2027 m. Kitą paramą teikia kelios kitos šalys už Europos ribų , įskaitant Kanadą, Japoniją, Australiją, Pietų Korėją, Naująją Zelandiją ir Taivaną. Trumpo administracija nutraukė karinį finansavimą antrosios prezidento kadencijos pradžioje, nepaisant Kongreso pastangų skirti Ukrainai tinkamą karinę ir saugumo pagalbą. Ukrainos kampanija, kurios tikslas – sunaikinti Rusijos iškastinio kuro eksporto pramonę ir tuo pačiu sumažinti vidaus tiekimą, gali padėti sutrumpinti karą, darant ekonominį spaudimą Rusijos karinėms nesėkmėms.
Epilogas
Nesvarbu, ar Rusija planuoja įsiveržti į NATO šalį, ar tik bando įbauginti Europos šalis, kad jos nebegalėtų teikti tolesnės pagalbos Ukrainai, ar tiesiog smogia kerštingai, kaip linkę daryti tironai, Europos tautos turi pakankamai priežasčių susivienyti bent jau kaip atsargumo priemonę, kad atsakytų į Rusijos nusikalstamus veiksmus jų teritorijose. Ji taip pat turi apsisaugoti nuo kažko atviresnio. Žemynas per šimtmečius matė savo smurto dalį ir neturėtų tikėtis mažiau nestabilios šalies, kuriai vadovauja nesėkmingas lyderis. Atrodo, kad Rusijos grasinimai tik sustiprino Europos karines pozicijas dėl kelių jos šalių įsipareigojimo tiek individualiai, tiek kaip prisidedančių ES ir NATO narių. Jos sukuria grėsmingą priešininką, kuris kartu atrodo esąs daug didesnis nei tas, kurį Ukraina turi pati. Europai vis labiau reaguojant į Rusijos grasinimus, Putinas susidurs su tuo, kas gali būti paskutinis jo, kaip prezidento, žingsnis – zugzwang.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD 2026. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.