Putinas vaidina Trumpą dėl nedidelės naudos

Iš 2026 m. lapkričio 10–11 d. Abu Dabyje įvykusio trišalio Ukrainos, JAV ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo daug tikėtis nereikėjo. Rusijos reikalavimai išliko tokie patys kaip ir karo pradžioje. Jie tokie ir liks, nebent Vladimiras Putinas bus priverstas susidurti su nelaime, panašia į jo režimo žlugimą, su visišku kariniu pralaimėjimu ar be jo. Iš pirmo žvilgsnio Trumpo administracija, regis, demonstruoja ne tik didelį Putino nelankstumo supratimą, bet ir istorinių bei kultūrinių aspektų, slypinčių pagrįstame Ukrainos nepasitikėjime Rusija, nesupratimą. JAV požiūris į derybas dėl konflikto pabaigos nustos žlugti, kai nustos gėdinti save Kremliui savo nuolankumu Putinui. Iki šiol tai tik vilkino karą. … Daugiau Putinas žaidžia Trumpu dėl menkos naudos

Rusija, sudaužyta

Visuomenės labiausiai suyra, kai režimas žlunga dėl smurtinio perversmo, revoliucijos arba pralaimimas kare. Didžiosios imperijos tampa nelaimės aukomis, kai išsenka energija, kuri kadaise skatino jų kilmės dinamizmą ir siuvo jų visuomenės audinį. Klastingas procesas, kuris dažnai veda prie tokių rezultatų, gali būti atpažįstamas, kai autoritariniai valdovai, turėdami omenyje savo interesus, imasi pastangų monopolizuoti valdžią, atimdami piliečiams jų teises. Jie tai daro kenkdami nepriklausomai žiniasklaidai, kontroliuodami įstatymų leidžiamąją valdžią, skirtą tiesiogiai tarnauti žmonėms, aprūpindami teismų sistemą teisėjais, kurie labiau atitinka vykdomosios valdžios tikslus nei Konstituciją, ir augindami galingą aukštesniąją turtų klasę, kuri palengvina būtiną visuomenės kontrolę. Praėjus kuriam laikui, patriotinės dainos praranda savo aistrą represijų, korupcijos, dezinformacijos, didžiulės neproporcingos turtinės atskirties ir nykstančios socialinės infrastruktūros fone. Finansinis žlugimas, ekonominė neviltis ir nesėkmingos karo pastangos paspartins nuosmukį, palikdamos visuomenę ieškoti vilties dėl geresnės ateities, kuri dabar atrodo nepasiekiama. … Daugiau Rusijos, sudaužytos

Rusijos neramiųjų tautų koalicija ir Ukrainos nepaklusnumas

Rusijos kare prieš Ukrainą aktyviai dalyvavo dar trys autokratijos – Baltarusija, Šiaurės Korėja ir Iranas – didžiausiame Europos kariniame konflikte nuo Antrojo pasaulinio karo. Ketvirtoji partnerė, Kinija, teikė subtilesnę, bet gerai žinomą paramą Rusijos karui dėl priežasčių, kurios jų atitinkamiems lyderiams žinomos geriau nei pasauliui. Nepaisant tinkamo Rusijos invazijos pateisinimo stokos, šių autokratijų lyderiai nusprendė įsitraukti į šį karą, regis, dėl vienintelės priežasties, išskyrus vienokius ar kitokius sandorių tikslus. … Daugiau Rusijos neramiųjų tautų koalicijos ir Ukrainos nepaklusnumo

Kitoks karas: asimetrinio ir netradicinio karo baigties modeliavimas

Nepaisant akivaizdaus ginkluotės, amunicijos ir karių skaičiaus pranašumo, palankios šalys neretai gerokai atsilieka nuo lūkesčių, kai kalbama apie savo tikslų pasiekimą kare. Tai gali lemti daugelis veiksnių – reljefas, moralė, logistika, pramonės pajėgumai ir finansai, be kitų, kuriuos Carlas von Clausewitzas užsiminė savo įtakingame 1832 m. išleistame darbe „Apie karą“. Dar svarbiau, kad prognozuojamas rezultatų modeliavimas, pagrįstas daugiausia kintamaisiais, gautais iš XIX ir XX amžių karo patirties, XXI amžiuje atrodo nepakankamas. Senasis sovietinis Rusijos karo stilius greitai patraukė tarptautinį dėmesį ankstyvosiose invazijos į Ukrainą stadijose, kai jai nepavyko pasiekti savo tikslo užimti Kijevo ir ji buvo priversta trauktis į rytinę šalies dalį, kur ji iš esmės liko įstrigusi per ateinančius ketverius metus. Po sparčių Ukrainos pasipriešinimo strategijos naujovių, kurios atsiskleidė ne tik mūšio lauke, bet ir jos pastangose ​​pakenkti Rusijos ekonomikai, įvyko keletas nesėkmių. … Daugiau Kitoks karas: asimetrinio ir netradicinio karo rezultatų modeliavimas

Rusijos melo ir represijų pasaulis ir jo lūžio taškas

Rusijos vadovybė per pastarąjį šimtmetį turi ilgą melavimo savo žmonėms istoriją, labiau nei dauguma kitų režimų. Jos apgaulė pasireiškė įvairiais būdais, iš kurių pats akivaizdžiausias pastaruoju metu buvo Vladimiro Putino eufemizmas „specialioji karinė operacija“ (SMO). Iš tikrųjų tai buvo plataus masto invazija į antrą pagal teritoriją Europos valstybę, siekiant nuversti jos vyriausybę ir įvesti prorusišką režimą, taip grąžinant jai priklausomos respublikos statusą. Apskaičiuota, kad per keturis mėnesius Ukrainos pasienyje buvo surinkta 190 000 karių, prisidengiant karinėmis pratybomis, panašiomis į tas, kurios buvo surengtos mažiau nei prieš metus. 2022 m. sausį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija nenori karo su Ukraina, tačiau be jokio tarpinio veiksmo tai įvyko. … Daugiau Rusijos melo, represijų pasaulis ir jo lūžio taškas

Dabartinių pasaulinių ir regioninių Rusijos karo Ukrainoje aspektų apžvalga.
II dalis: Rusija ir Europa.

Rusija jau seniai vykdo dezinformacijos, vyriausybės ir rinkimų kišimosi bei atviro sabotažo kampaniją Europoje. Ji tai darė bandydama susilpninti ryžtą ir pakenkti NATO gynybiniam koordinavimui. Nuviliantys Rusijos kariuomenės rezultatai per pastaruosius metus ir nestabili jos ekonomikos padėtis greičiausiai dar labiau pabrėš jos poreikį bent jau sėkmingai įgyvendinti savo piktavališkas pastangas visoje Europoje. Ji privalo tai padaryti, kad nesusidurtų su tuo, ką laiko dar didesniu pažeidžiamumu savo Vakaruose. Didžioji dalis to yra labiau suvokimas nei realybė, tačiau Rusija tebėra pasinėrusi į savo pačios propagandą, kad Vakarai kelia amžiną grėsmę jos egzistavimui. Realybė iš tikrųjų yra tokia, kad pats režimas, labiau nei jo valdoma tauta, jaučiasi grasinamas ir yra pasirengęs imtis visų reikalingų veiksmų, kad išsaugotų save, kad ir kokios būtų pasekmės jos žmonėms. … Daugiau dabartinių pasaulinių ir regioninių Rusijos karo Ukrainoje aspektų apžvalgos. II dalis: Rusija ir Europa.

Vladimiras Putinas ir kalva, ant kurios jis trokšta mirti

Ar Vladimiras Putinas geba susitaikyti su didėjančiu susirūpinimu dėl padėties Rusijoje, kurį sukėlė jo karas Ukrainoje? Jo polinkis į konfliktus dominavo politikoje beveik visus 25 metus, kuriuos jis vadovavo, pradedant karu Čečėnijoje (1999–2009 m.), vėliau įsiveržimu į Gruziją (2008 m.), Donbaso karu (2014–2022 m.), Sirijos pilietiniu karu (2015–2024 m.) ir baigiant invazija į Ukrainą (2022 m. – dabar). Ši strategija išlaikė Putino istorinio Rusijos „stipriojo žmogaus“ etoso versiją prie Rusijos likimo vairo, kai šalies saugumas užtikrinamas individualios laisvės sąskaita. Tuo pačiu Putinas užsitikrino sau galią, kurią kadaise turėjo jo cariniai protėviai, tačiau dabar turi papildomą daug sudėtingesnio vidaus saugumo aparato privalumą. Problema, su kuria jis susiduria šiuo metu, yra siena, į kurią jis atsitrenkė tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Klausimas, su kuriuo dabar susiduria rusai, turi suktis apie tai, ar Putinas yra protiškai pajėgus įveikti savo paties trūkumus, kad išgelbėtų šalį nuo pražūties. … Daugiau Vladimiras Putinas ir kalva, ant kurios jis trokšta mirti

Nuo Moldovos iki Krymo Rusijos ateitis neaiški

Padėtis Ukrainos pakrantėje, Moldovoje, jos vakarinėje kaimynėje, ir Kryme rytuose keičiasi. Ji kelia didesnę grėsmę netyčiniam Rusijos įsibrovėliui nei tautoms, kurioms ji grasino.

Rusija pradėjo intensyvinti oro atakas prieš pagrindinį Ukrainos pakrantės miestą ir uostamiestį Odesą, pradedant 2025 m. gruodį ir tęsiant jas 2026 m. Miestas turi didelę strateginę vertę, nes tai yra pagrindinis Ukrainos užsienio prekybos kelias, sudarantis 65 proc. šalies importo ir eksporto. Savo ruožtu, geležinkelio jungtys tęsiasi visoje šalyje, kad būtų galima efektyviai koncentruoti prekes eksportui ir greitai paskirstyti importuojamus poreikius. Įprastu būdu Rusija sunaikino gyvenamuosius pastatus, ligonines, elektros ir šildymo pastotes, vandens tiekimą ir tiltus, dėl ko iki šiol žuvo daugiau nei 60 žmonių, taip pat užsitęsė elektros energijos tiekimo sutrikimai ir žmonės buvo paveikti dabartinės žiemos šalčio. … Daugiau Nuo Moldovos iki Krymo – neaiški Rusijos ateitis.

Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas 
(II dalis): sunkiai suvokiama „geležinė“ saugumo garantija.

Terminas „saugumo garantija“ suteikia pažeidžiamai tautai komforto jausmą, kurį kitos tautos suteikia garantijomis, kad prieš agresorių, keliantį grėsmę jos gerovei, bus panaudota didelė jėga. Kai pažeidžiama tauta neįtraukiama į tokią grupę kaip NATO, kurios chartija aiškiai apibrėžia visų narių įsipareigojimus įsikišti numatytu būdu, tokios „saugumo garantijos“ laikui bėgant tampa diskusijų objektu arba, dar blogiau, nepatogumu. … Daugiau Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas II dalis: Sunku suvokti „geležinę“ saugumo garantiją

Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas. 
I dalis: Nuvertinimas.

Nesunku suprasti, kaip dabartinė Amerikos kvailystė, aiškiai pasireiškianti prie derybų stalo, gali sukelti didelį ciniką diplomatijos atžvilgiu, kai ji atrodo orientuota į agresoriaus ir išorės sandorių sudarytojo, o ne agresijos aukos ir ją palaikančios kaimynės Europos, naudą. Siūlomo susitarimo, skirto Rusijos karo Ukrainoje nutraukimui, pobūdis, atrodo, tik užkerta kelią neišvengiamam priešiškumo atsinaujinimui, atsižvelgiant į istorinį saugumo garantijų nepatikimumą, ypač kai kalbama apie Rusiją. Įžvelgiamos paralelės su pastaruoju metu Trumpo administracijos žlugdytais prekybos susitarimais su Kinija, siekiant derybų be apgalvotos ilgalaikės naudos. … Daugiau Kai retorika užtemdo Rusijos karo realijas I dalis: Nepakankamas įvertinimas