Prieš mums pernelyg susižavint mintimi, kad Rusijos valstybė ir jos valdymas yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti, ir partnerystė, kurios turime siekti pasaulyje, kuriam vis labiau reikia saugumo nuo pasaulinių karo, ekonominio žlugimo, klimato kaitos ir ligų grėsmių, reikia laiku peržvelgti Rusijos rodomą pavyzdį. Rusijos likimas buvo taip susipynęs su vieninteliais jos diktatoriaus siekiais, kad dabar jai gresia ne tik karinis pralaimėjimas dėl prastai apgalvoto bandymo aplenkti kaimyninę suverenią tautą, bet ir galutinio ekonominio žlugimo gėda. Užuot vengusios tokių autoritarinio valdymo „trūkumų“, kai kurios Europos ir kitos Vakarų šalys svarsto pasekti savo populistinių idealų versijomis. Viktoro Orbano Vengrija, gerokai pažengusi į autoritarinio valdymo kelią ir todėl tinkama panašiai nagrinėti.

Populistinės nuotaikos įsišaknijo daugelyje šalių, kur jas dažnai skatina imigracijos problemos, dėl kurių teisėtų nusiskundimų neabejotinai egzistuoja ir jie lieka neišspręsti, nepaisant demokratinių administracijų pastangų. Problema paaštrėja, kai savanaudiškas politinis oportunizmas įkvepia neapykantos kupiną ir perdėtą retoriką, kad sustiprintų judėjimo, siekiančio perimti vyriausybės valdžią, platformą. Taip darydama, valdančioji partija yra įpareigota imtis visų įmanomų drakoniškų priemonių, kad įvykdytų savo neatidėliotiną įsipareigojimą išspręsti problemą, kurią ji taip energingai propagavo. Tačiau tikroji problema buvo ne tiek pirminis nusiskundimas, kuris atvedė partiją į valdžią, kiek to judėjimo pobūdis ir galutinis tikslas.
Populistinės vyriausybės pagal apibrėžimą nėra tinkamos spręsti sudėtingus valdymo klausimus. Joms būdingas stilius, pasipūtimas ir atmosfera, siūlanti paviršutiniškus ir supaprastintus sprendimus; entuziastingi šūkiai sudaro populistų strategijos pagrindą – tai yra priemonių rinkinio, reikalingo kovai su mirtina pandemija ar kelių šiuo metu pasaulyje egzistuojančių jėgų sutaikymui, antitezė.
– Fiona Hill, vyresnioji Brookings instituto mokslo darbuotoja, Durhamo universiteto kanclerė
Prasidėjęs valdymo procesas, ypač dešiniųjų pažiūrų, įgauna vis labiau neliberalų pobūdį ne tik dėl vykdomosios valdžios veiksmų, bet ir dėl įstatymų leidžiamosios valdžios pataikavimo daugumos bei pavaldžių teismų paramos. Tai tik laiko klausimas, kada konstitucija bus pakeista pagal režimo poreikius. Nepriklausomą žiniasklaidą pakeičia valstybinė įmonė, teikianti režimo realybės versiją visuomenei, švietimo sistema pritaikoma taip, kad būtų užtikrintas visuotinis lojalumo centralizuotai valdžiai mąstymas, visur esantis nacionalinio saugumo aparatas imasi priemonių prieš bet kokį visuomenės nukrypimą, o rinkimų procesas užtikrina režimo paveldėjimą.
Iš pradžių dešiniųjų pažiūrų populizmas gali būti susijęs su atpažįstamu subjektu, tokiu kaip krikščioniškasis nacionalizmas, arba gali įgyti universalesnį požiūrį, siekiantį didelės daugumos palankumo, siūlant pernelyg supaprastintus tokių problemų kaip ekonominis neapibrėžtumas ar socialiniai neramumai sprendimus. Šis procesas labiau veikia visuomenės emocijas, o ne siūlo racionalius ilgalaikius sprendimo būdus .Nėra jokios pamatinės darbotvarkės, kuria būtų siekiama pagerinti bendrą šalies padėtį. Atėjus į valdžią ir sėkmingai įgyvendinus būtinus tolesnius veiksmus, populistinė idėja užleidžia vietą autoritariniam valdymui ir atgimsta tik tada, kai atsiranda arba sukuriamas pakankamas jo poreikis. Geras pastarojo pavyzdys yra Vladimiro Putino karas Ukrainoje, kuriam, nepaisant kelių Vakarų mokslininkų. Svarbu tik dar vieno Rusijos imperialisto klaidingas revanšistinis požiūris.
Putino Rusija ir jos Federacija
Putino populistinis požiūris apėmė nacionalistinių nuotaikų atgimimą, susipynusį su Rusijos istorinio religinio dvasingumo atgimimu, siekiant sukurti savotišką krikščioniškojo nacionalizmo atmainą. Putinas tai naudoja kovai su fantazuoto nacių režimo Ukrainoje blogiu, kuris kažkaip kelia grėsmę Rusijos egzistencijai, o jo režimas tvirtina esąs NATO invazijos iš vakarų grėsmės auka. Ironija, kuri, regis, išvengė Rusijos dėmesio, yra ta, kad pati NATO buvo ir yra gynybinis aljansas, įkurtas specialiai tam, kad pasipriešintų Rusijos agresyvumui ir ekspansionizmui, kurie tapo pernelyg akivaizdūs po Antrojo pasaulinio karo. Rusija buvo ir tebėra grėsmė. Būtent dėl šios priežasties tiek daug Rytų Europos tautų puolė į NATO, bijodamos recidyvizmo, kurį Rusija demonstravo per pastaruosius šimtmečius, siekdama valdyti savo kaimynes. Joms visoms tiesiog atsibodo Rusijos priespauda ir jos nori kažko geresnio.
Daug rašyta apie Putino kleptokratinį režimą ir ypač brutalų autoritarizmo modelį, kuriam būdingos daugybės neteisminių jo režimo kritikų egzekucijų , nepriklausomos žiniasklaidos slopinimas , valstybės valdomas stalininio masto teisminis nuosprendžių skyrimas , pilietinių laisvių ir žmogaus teisių ribojimas , nevaldoma sisteminė korupcija , rinkimų pažeidimai ir neteisėti įsiveržimai į suverenią teritoriją – tai tik keletas pavyzdžių. Santykinis prioriteto trūkumas vidaus reikalų tvarkymui visose savo srityse Rusijos Federacijoje (RF) yra geras netinkamo valdymo pavyzdys, kurį daro pernelyg centralizuota valdžia, neturinti tinkamos priežiūros, finansavimo ir kokybės užtikrinimo. 22 „autonominėms“ respublikoms, kurios yra RF dalis, suteiktos teisės buvo palaipsniui atimtos, siekiant sustiprinti Kremliaus valdžią joms ir, dar svarbiau, jų išteklius .
Rusijos visuomenėje, nepaisant to, kad ji yra susipažinusi su savo režimo trūkumais ir toleruoja ilgą pastarojo korupcijos istoriją, vyraujanti nuomonė apie Putino karą sutelkta į pateisinimo paiešką režimo propagandoje , kad NATO yra agresorius, grasinantis jų tėvynei. Tai patriotinio simbolizmo, turinčio jam pažįstamą nacionalinio šovinizmo atspalvį, klausimas, veikiantis iškreiptoje valstybės sukurtoje realybėje. Didėjantis mirčių skaičius ir sunkios negalios pasekmės tarp grįžtančių karių turės tiek psichologinį, tiek ilgalaikį ekonominį poveikį, nes karas tęsiasi negailestingai ir be kompromisų. Tai prisidės prie netikrumo dėl bendros gyvenimo kokybės šalyje tvarumo, kurį iki šiol kompensavo vyriausybės finansavimas. Rusijai toliau pereinant prie karo ekonomikos, esant precedento neturinčioms tarptautinėms sankcijoms ir didėjančiai pasaulinei izoliacijai, ar jos visuomenė pagaliau susidurs su nauja realybe? Konservatyviais vertinimais, nuo karo pradžios nedirbančių Rusijos kariškių skaičius dabar gerokai viršija 500 000, o apie 2 % visų 20–50 metų amžiaus Rusijos vyrų yra žuvę arba sunkiai sužeisti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) geresnio gyvenimo indeksu, vidutinės namų ūkių grynosios pakoreguotos disponuojamos pajamos vienam gyventojui Rusijoje yra 19 546 USD per metus, palyginti su EBPO vidurkiu – 30 490 USD per metus tarp 38 jos šalių. Privati prieiga prie vidinio nuleidžiamo vandens tualeto yra 86,2 % Rusijos namų ūkių, tai gerokai mažiau nei EBPO vidurkis – 97 %. Tik 62 % rusų yra patenkinti vandens kokybe, palyginti su 84 % EBPO šalyse. Gyvenimo trukmė gimimo metu Rusijoje yra 73 metai, aštuoneriais metais mažiau nei EBPO vidurkis – 81 metai. Lyginamasis žmogžudysčių skaičius abiejose šalyse siekia atitinkamai 4,8 ir 2,6 100 000 gyventojų. Rusijos vyrų išgyvenamumas iki 65 metų yra 55 % , o bendra vyrų gyvenimo trukmė 2022 m. buvo 67,6 metų.

Dabar kyla klausimas, ar dėl neapibrėžtumo, kuris kamuos Rusijos ekonomiką, sumažės visuomenės parama karui. Iki šiol konformistinis visuomenės požiūris leido Putino režimui tęsti karo politiką, o ekonomika buvo skatinama karinių išlaidų ir daugiausia finansuojama Rusijos rezervų bei iškastinio kuro eksporto, o naujos rinkos atsirado Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Infliacijos spaudimas ir įtempta darbo rinka, kuriai grėsmę kelia karo prievolė, ir didelio skaičiaus jaunų darbuotojų išvykimas iš šalies dar labiau padidins nusivylimą karo metu.
Darbininkai iš būtinybės ir dėl geresnio atlyginimo perėjo iš nekarinės gamybos darbo į ginklų pramonę. Jie gamina medžiagą, kuri mūšio lauke naikinama nerimą keliančiu greičiu, o investicijų grąža negaunama. Nors sankcijos Rusijos naftos eksportui ir toliau griežtinamos , imantis priemonių kovai su Rusijos laivybos reikalavimų apėjimu , ukrainiečiai atkreipė dėmesį į naftos perdirbimo gamyklų, sandėlių ir laivybos uostų naikinimą, taip pakenkdami Rusijos gebėjimui laikytis savo eksporto grafiko. Daugelio šių įrenginių negalima grąžinti į ankstesnę būklę dėl vakarietiškų dalių ir technologijų trūkumo.
2024 m. liepos mėn. „Pew“ tyrimų centro ataskaitoje apie pasaulinį požiūrį į Rusiją, atliktoje 35 šalių apklausoje, teigiama, kad daugiau nei 50 % gyventojų nuomonė buvo nepalanki. Iš 10 apklaustų Europos šalių septyniose nepalankią nuomonę išreiškė 80 % ar daugiau gyventojų, o likusiose trijose, įskaitant Vengriją, tokią pačią nuomonę išreiškė daugiau nei 70 % gyventojų. Kitur pasaulyje pastebėtas didesnis skirtumas tarp šalių, nors 17 iš likusių 25 šalių (68 %) vyravo nepalanki nuomonė, o ne palanki nuomonė, ypač JAV, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje ir Izraelyje, kur nepalankios nuomonės vėl sudarė 80 % ar daugiau atskirų gyventojų. Nedaug šalių taip pat išreiškė pasitikėjimą Putinu pasauliniais klausimais, o bendra nepalankumo mediana yra 73 %. Ideologiškai labiau dešiniųjų pažiūrų asmenys buvo linkę labiau palaikinti Putiną, nors, nepaisant tokios tendencijos Vengrijoje (t. y. 34 %, palyginti su 7 %), dauguma gyventojų (77 %) vis dar nepasitikėjo jo pasaulinių reikalų valdymu. Kalbant apie Putino norą vadovauti pastangoms sukurti ekonominę galiūnę Pietų pusrutulyje, pasitikėjimo jo vadovavimu sumažėjimas buvo akivaizdus keliose dėmesio vertos šalyse – Indijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Filipinuose, Turkijoje ir Ganoje.
Vengrijos
visuomenės reakcija į užsitęsusį Viktoro Orbano „Fidesz“ vadovaujamos vyriausybės autoritarizmą buvo daug stipresnė nei Rusijos protestas prieš Putiną. Jos ribojamoji politika buvo gerai dokumentuota nuo Orbano sugrįžimo į premjero postą 2010 m. Išpuoliai prieš nepriklausomą žurnalistiką ir žiniasklaidos laisvę turėjo aiškų tikslą neleisti vengrams turėti galimybės matytis pasauliniu mastu, todėl „Human Rights Watch“ paragino Europos Sąjungą (ES) pripažinti vyriausybės „teisės viršenybės principo pažeidimą“ ir taikyti sankcijas už ES vertybių pažeidimą.

Teismų nepriklausomumą pakerta skaidrumo stoka skiriant teisėjus Nacionalinės teismų tarnybos (NTT) pirmininkui. Šias pareigas Orbanas įsteigė 2011 m., suteikdamas precedento neturinčią įtaką teismui asmeniui, kurį jis kontroliuotų, ypač politiškai jautriais klausimais. Tai dar labiau išryškėjo, kai pirmasis toks pirmininkas tapo Orbano pirmagimio vaiko krikštamote. Teismo sprendimais buvo patvirtinti įstatymai, gresiantys laisvės atėmimu tiems, kurie padeda prieglobsčio prašytojams, vienas iš nedaugelio likusių nepriklausomų transliuotojų buvo priverstas nutraukti eterį ir pritarta baudoms, skirtoms „Amnesty International Hungary“ organizacijai už jos kampaniją prieš vyriausybės įstatymą prieš LGBTQ+ asmenis.
Orbano valdančioji partija, turėdama daugumos kontrolę vienų rūmų parlamente, prastumė įstatymą, sukuriantį atskirą administracinių teismų sistemą , skirtą byloms, susijusioms su rinkimais, prieglobsčio ir susirinkimų teise, o labiausiai nerimą keliančia – apsauga nuo policijos smurto, nagrinėti. Vengrijos teisingumo ministras, paskirtas politiniu asmeniu, gauna įgaliojimus dėl teismo biudžeto be teisminės priežiūros, vėlgi nukreipdamas teismų valdžios kontrolę vykdomajai valdžiai. Vengrijos teismas neprašė Europos Teisingumo Teismo (ETT) peržiūrėti vyriausybės konstitucinių pakeitimų ir iki šiol išvengė ES teisės viršenybės. Nuo tada, kai Orbano „Fidesz“ partijos šalininkai subūrė Konstitucinį Teismą , teisėjai nustojo prieštarauti vyriausybei bet kokiomis politiškai svarbiomis bylomis, pavyzdžiui, imigracijos ir ypač prieglobsčio klausimais.
Vengrijos ekonomikai 2004 m. įstojus į ES buvo padaryta didelė nauda. Orbanui tapus prezidentu, Vengrija buvo paskelbta unikalia ES šalimi, ir iki šiol jo režimas kritikavo tai, ką jis vadina Europos biurokratijos kišimusi. Taip jis atmetė prieglobsčio prašytojus, sumenkino valstybės institucijų nepriklausomybę ir panaikino tam tikrus normatyvinius liberalius standartus. Kita vertus, Orbanas padarė Vengriją priklausomą nuo Rusijos naftos, dujų ir branduolinės energijos, tuo pačiu izoliuodamas ją nuo ES, prieštaraudamas ES įvestoms sankcijoms Rusijai ir priešindamasis pagalbai Ukrainai. Orbanas siekė pasinaudoti savo vyriausybės privalumais, subalansuodamas santykius tarp Vakarų ir Rytų blokų, pasinaudodamas ES finansine parama ir kviesdamas investicijas iš Kinijos ir Rusijos. Šie veiksmai pastatė Orbaną prieš ES, kuri ėmėsi ekonominio saugumo strategijos, siekdama sumažinti bet kokią tiekimo grandinės priklausomybę nuo abiejų šalių, kurias laiko nedraugiškomis. Kita vertus, Orbanas Vengriją mato kaip vartus Kinijai į Europą ir, naudodamasis santykiais su Kinija, taptų lydere akumuliatorių technologijų automobilių pramonei srityje.
Vengrijos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2023 m. sumažėjo 0,9 % dėl didelės infliacijos ir griežtų finansavimo sąlygų, atsiradusių dėl Orbano netinkamo koronaviruso pandemijos valdymo, be kitų problemų. Infliacija sumažėjo ir tikimasi, kad BVP 2024 m. šiek tiek atsigaus. Tačiau vyriausybės skolos ir BVP santykis 2023 m. išaugo iki 73,5 %, palyginti su ankstesniu 69,4 % BVP vidurkiu (1995–2023 m.) ir rekordiškai žemu 51,7 % lygiu 2001 m. gruodžio mėn. 2024 m. kovo mėn. vyriausybės skolos ir BVP santykis sudarė 75,9 % arba 158,6 mlrd. JAV dolerių. Dabartinis Vengrijos kredito reitingas B diapazone pagal „Fitch“, „S&P“ ir „Moody's“ reitingus, remiantis „Fitch“, „S&P“ ir „Moody's“, nėra palankus, palyginti su kitomis ES šalimis. Šalies skolos našta per 2023 m. trečiąjį ketvirtį padvigubėjo, todėl padidėjo tikimybė, kad šalis taps blogiausia ES, o infliacijos lygis ES sieks aukščiausią 17 %, palyginti su 6,4 % ES vidurkiu tais pačiais metais. Prognozuojama, kad Vengrijos skolos aptarnavimo išlaidos 2024 m. bus didžiausios ES, o vyriausybės skolos palūkanų norma sieks 6,8 %. Jos palūkanų ir vyriausybės pajamų santykis padvigubėjo nuo 5 % 2021 m. iki 10 % 2024 m., todėl kyla didelis netikrumas dėl bet kokio atsigavimo stiprumo. Ekonominės perspektyvos tebėra priklausomos nuo energijos kainų, būtent nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų ir naftos importo, kuriems kelia grėsmę sankcijos, taip pat su konfliktais susiję tiekimo sutrikimai ir pasaulinės investuotojų nuotaikos.
Nuolatinį nerimą dėl ekonomikos kursto pernelyg didelė Orbano režimo korupcija ir nesugebėjimas jos suvaldyti viešajame sektoriuje. Vengrija jau kurį laiką išlaiko reitingą , remiantis naujausiu korupcijos suvokimo indeksu (VKI), kurį kasmet rengia Berlyne įsikūręs „Transparency International“ sekretoriatas. Tai nuolatinės mažėjimo tendencijos kulminacija netrukus po to, kai Orbanas tapo prezidentu. Gėdą dar labiau padidina tai, kad šalis atsidūrė apatinėje 180 šalių pasaulinio reitingo, kuriame vertinamas valstybės korupcijos lygis, pusėje. Nenuostabu, kad Rusija surinko dar mažiau balų nei Vengrija. Galima nustatyti stiprią koreliaciją tarp korupcijos masto šalyje ir jos teismų nepriklausomumo stokos, o gerai žinomas neigiamas ryšys su ekonomikos augimu , matuojamu pagal BVP vienam gyventojui.

ES pykdė ne tik Orbano korupcija, bet ir jo pataikavimas Putino atžvilgiu. 2022 m. jis teigė, kad ES sankcijos Rusijai turėtų būti panaikintos, ir tai buvo piktas atsakas Europos Komisijai, pareikalavusiai nutraukti 7,5 mlrd. dolerių ES finansavimą Vengrijai dėl akivaizdžios korupcijos ir teisinės valstybės principo pažeidimų. Kaltindamas ES sankcijas dėl tuometinės Europos energetikos krizės, Orbanas prieštarauja ES argumentui, kad Putinas finansavo savo puolimą prieš Ukrainą pajamomis, gautomis iš Rusijos iškastinio kuro eksporto. Tačiau ši ypatinga Orbano padėtis galėjo priversti jį susimąstyti ir apie didelę Vengrijos priklausomybę nuo Rusijos energijos, kurią jis pats sukėlė. Be to, jo pasipriešinimas teikiant pagalbą Ukrainai aiškiai parodė, kad jis sparčiai tapo atstumtuoju ES, kai jam labiausiai reikėjo tolesnio finansavimo, kad išlaikytų savo sunkumus patiriančią ekonomiką. Ši perspektyva iš tikrųjų privertė Orbaną neseniai sumažinti savo pasipriešinimą 54 mlrd. dolerių pagalbos Ukrainai teikimui per ateinančius ketverius metus.

Tęsdamas savo kampaniją, siekdamas aktualumo šiandienos geopolitinėje aplinkoje, Orbanas, neseniai pradėjęs šešių mėnesių kadenciją ES Ministrų Tarybos pirmininko poste, išvyko į audringą vizitą, kurio metu pirmiausia susitiko su Volodymyru Zelenskiu Ukrainoje. Ten jis bandė užtikrinti paliaubas tuo metu, kai Rusija puolė rytus šalies teritorijoje ir bandė įvykdyti perversmą, siekdama sukelti riaušes Kijeve, siekdama užimti parlamentą. Paliaubos tik suteiktų Rusijai laiko sustiprinti bet kokius pasiektus laimėjimus, kad galėtų tęsti savo puolimą, kaip ji buvo linkusi daryti. Vėliau Orbano vizitas nuvedė jį į Maskvą susitikti su Putinu, kur taip pat nebuvo pasiekta jokio esminio sprendimo. Vėlesnis susitikimas Pekine su Xi Jinpingu įvyko dieną prieš NATO viršūnių susitikimą Vašingtone, kuriame būtų aptartas Kinijos dalyvavimas Rusijos karo pastangose. Labai tikėtina, kad Kinijos aljansas su Rusija trukdys bet kokiam ES, kaip prekybos partnerės, pagerėjimui, o Orbano bandymas tarpininkauti tarp Rytų ir Vakarų atrodo lygiai taip pat mažai tikėtinas žmogui, kuris mažai ką apie savo įsipareigojimą ES.
Autoritarinės lyderystės kursas
Autoritarinio režimo gyvenime pernelyg dažnai nutinka taip, kad tauta pasitenkina mintimi, jog egzistencija įmanoma apsauginėje, tačiau socialiai ribojančioje aplinkoje, o jos lyderis paliekamas savarankiškai priimti sprendimus. Tokio nepriklausomo mąstymo vaisiai lėmė istoriškai katastrofiškas pasekmes, kaip nutiko su Hitlerio karu Europoje prieš 80 metų. Panašus epizodas dabar išvystyta ir su Putino invazija į Ukrainą. Tai, kas prasidėjo kaip „specialioji karinė operacija“, dabar virto užsitęsusiu karu, kuriame jo Rusija dėl ilgalaikės korupcijos buvo priversta prisiimti karo ekonomiką . Net ir šio pastarojo sprendimo baigtis yra abejotina, atsižvelgiant į tai, kad Putino imperialistinės ambicijos viršija izoliuotos Rusijos ekonomikos galimybes palaikyti reikalingas karines pastangas, kartu tenkinant didėjančius vidaus poreikius. Rusijos žiaurumams Ukrainoje didėjant, jos gerai žinomai valstybės remiamai nusikalstamai veiklai tęsiantis visame pasaulyje, ir tiek Rusijai, tiek Putinui susiduriant su didėjančia pasauline panieka ir izoliacija, katastrofiškas žlugimas, primenantis ankstesnį jos žlugimą kaip Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS).
Panašiai ir Orbano režimas, apimtas kaltinimų korupcija, kurio šalies energetika beveik visiškai priklauso nuo Rusijos, ekonomika patiria sunkumų ir yra labai prastos reputacijos Europoje, neatrodo tinkamas kandidatas būti savotišku tiltu tarp Rytų ir Vakarų, jau nekalbant apie stabilizuojantį buvimą savo šalyje. Keistas Orbano nuolaidumas pasaulinėje arenoje, regis, iš dalies buvo pakurstytas Amerikos dešiniųjų politinių pažiūrų elito, kuriam patinka jo autoritarinis modelis, pripažinimo . Iš tiesų, JAV jau buvo parengtas planas , kaip panašiai nuosmukti savo visuomenėje

Roberto Fico Slovakija, regis, yra panašioje situacijoje – joje vyrauja autoritariniai siekiai ir noras prisijungti prie Rusijos, nepaisant narystės ES ir NATO. Abejotina politika, ribojanti viešus protestus, LGBTQ+ grupių finansavimo nutraukimas, specialiosios prokuratūros, tiriančios politinę korupciją, panaikinimas ir dažnėjantys išpuoliai prieš nepriklausomą žiniasklaidą tiesia įprastą kelią į autokratinį valdymą režimui, vadovaujamam asmens, siekiančio palaikyti artimus santykius su Putinu. Visuomenės nepasitenkinimas pasireiškė režimo bandymais sumažinti bausmes už korupciją. Slovakijos parlamentas kiek daugiau nei prieš metus oficialiai paskelbė Putino režimą terorizmą remiančia valstybe ir pabrėžia šalyje egzistuojančią nuotaikų dichotomiją.
Vis labiau autoritarinio režimo vykdoma kontrolė kelia grėsmę laisvos visuomenės, kuri leidžia diskusijoms, inovacijoms ir pasirinkimui, be to, užtikrina nešališką teismų sistemą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kuri atskleidžia vyriausybės režimų ir kitų nuo teisinės valstybės principo nukrypstančių agentūrų trūkumus, struktūrai. Tokia tvarka sukuria socialinę dinamiką, kuri skatina nuolatinį grįžtamąjį ryšį, išlaikant visuomenę siaurame, teisingame ir tvariame kelyje. Jei visuomenė paliekama vieno asmens ar režimo kontroliuojama, fašistinė valstybė netoli, o laisvė prarandama. Visame pasaulyje vyksta keli judėjimai, siekiantys autokratinio valdymo. Tie, kuriems sekasi, dažnai veda savo tautas prie apgailėtinų rezultatų ir yra priversti pasitraukti tik po per ilgo laiko, praleisto kančioje. Laikas būti budriems.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2024. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.