Ukrainoje atėjo laikas ryžtui

Nuo pat pradžių ir iki šiol asimetrinis karas . Jis paskatino Ukrainos inovacijas, tačiau kartu neleido jos kariuomenei vykdyti karo pastangų naudojantis tomis pačiomis strateginėmis galimybėmis ir pranašumais, kuriuos turėjo Rusijos užpuolikas. Karo pradžioje buvo tiekiami gynybiniai ginklai, kurie buvo panaudoti labai efektyviai, siekiant atremti rusus nuo daugelio jų pradinių teritorinių laimėjimų.  

Tačiau puolamoji ginkluotė, galinti atakuoti tolimojo nuotolio karinius objektus Rusijos teritorijoje, buvo atmesta baiminantis išprovokuoti Rusiją, nors pastarajai buvo leista nebaudžiamai veikti, naikinant civilinę infrastruktūrą ir karinius objektus Ukrainos teritorijoje iš tų pačių objektų arba iš savo oro erdvės. Rusijos okupuotos teritorijos Ukrainoje susigrąžinimo problemą dar labiau apsunkino akivaizdus Ukrainos kontrpuolimui reikalingos oro paramos trūkumas, vėlgi tariamai dėl tos pačios priežasties. Strategija, kuria siekiama palaipsniui didinti tinkamos ginkluotės tiekimą karo poreikiams tenkinti, buvo neapgalvota ir tik užsitęsė žiaurus karas, nusinešęs daugybę nekaltų gyvybių.

Atrodo, kad Vakarai, o ypač Jungtinės Valstijos (JAV), susidarė įspūdį, kad Rusijos elgesys kare kažkaip pasikeitė, palyginti su tuo, koks buvo Antrojo pasaulinio karo metu. Taip nėra. Visi elementai, paprastai priskiriami teroristinio masto operacijoms, pasireiškia Rusijos kariuomenėje – masinės egzekucijos, civilių gerovės nepaisymas, beatodairiškas bombardavimas, kankinimai, prievartavimai, vaikų grobimas. Tai atspindi ir įgimtą Rusijos žiaurumą , ir pasibaisėtiną karinės drausmės stoką. Kai kurių manymu, derybų būdu pasiektas šio konflikto sprendimas liko įmanomas, jei bus susilaikyta nuo veiksmų, kurie iš tikrųjų užbaigtų šį bjaurumą. Laiko prieinamumas nebuvo palankus Ukrainai, ypač turint omenyje žiaurų šio Rusijos karo pobūdį

Iš tiesų Rusijos vadovybė mėgsta veikti dirbtinai sukurtoje „pilkojoje zonoje“, kurioje Vakarai atvirai reiškia susirūpinimą, kad tam tikri jos veiksmai Ukrainoje, kad ir kokie netiesioginiai jie būtų, gali kelti grėsmę Rusijos teritorijai, jos ekonomikai ir fiskalinei gerovei arba sumažinti jos gebėjimą palaikyti karinę pusiausvyrą su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO). Iš tiesų, rusai mėgsta grasinti kitiems užmaskuotais, o kartais ir atvirais grasinimais branduoliniu atsakomuoju ginklu už bet kokius Vakarų siūlymus kištis į tai, ką Kremlius laiko savo privačiu regioniniu rūpesčiu. Vakarų dviprasmybė ir dvejonės suteikia Rusijai daug erdvės manevruoti ir toliau imtis visų įmanomų priemonių nusikaltimams žmoniškumui vykdyti.

Branduolinė eskalacija kelia grėsmę pasauliniam karui, kuris, kartą sukeltas, galėtų būti pražūtingas visiems, todėl tikslas buvo. Vladimirui Putinui tai, kas iš pradžių atrodė kaip ribota „specialioji karinė operacija“, kurią lengvai valdė jo per didelės karinės pajėgos, greitai virto fiasko .Rusijai griebtis branduolinių ginklų reikštų pripažinimą, kad ji nesugebėjo vykdyti įprastinio karo prieš mažesnį priešininką net ir su Vakarų parama. Toks pažeminimas primintų nesėkmingą 1904–1905 m. karą su daug mažesne Japonija, kai carinė Rusija siekė užimti Mandžiūriją Tolimuosiuose Rytuose. Caras Nikolajus II galiausiai buvo priverstas derėtis dėl JAV tarpininkaujamos taikos su Japonija po to, kai buvo paskandinta didelė dalis, regis, įspūdingo Rusijos Baltijos jūrų laivyno.

Vladimiras Putinas arba galimas jo antrinis partneris, Rusijos prezidentas, penktąją, šešerių metų kadenciją eidamas autokratiniu valdovu, ketinantis neteisėtomis priemonėmis išplėsti savo Rusijos Federaciją, kad atgautų tai, ką laiko istoriškai jam dovanotu. Nuotraukos autorius: Pavel L. Nuotrauka ir vaizdo įrašas 

Putinas buvo pripažinęs, kad branduolinius ginklus panaudotų tik atsakydamas į pirmąjį artėjantį branduolinį smūgį Rusijai arba įvykį, keliantį grėsmę Rusijos valstybingumui. Tačiau jis pasirinko pradėti judinti savo branduolinius ginklus taip, tarsi norėdamas parodyti pasirengimą smogti dėl kažkokios kol kas nežinomos priežasties. Kiti, esantys dar beprotiškesniame Putino parankinių pakraštyje, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas , arba žiniasklaidos propaguotojai Sergejus Karaganovas ir Dmitrijus Treninas, norėjo pademonstruoti savo būdingą bravūrą, toliau propaguodami šią idėją, greičiausiai kaip priedangą Putino planui padidinti perspektyvas. Galiausiai reikėtų atsižvelgti į Putino polinkį kalbėti viena, o daryti kita , bet tik labai ribotai. Didžioji nežinomybė Putino režimui, be to, kas galbūt buvo privačiai įspėta, lieka galutiniu atsaku į tokį veiksmą. Net Kinija dvejoja dėl Rusijos branduolinio eskalavimo, nes ji laikoma šio karo įgalintoja ir todėl yra pasmerkta visame pasaulyje. Ką tai reikštų jos pasauliniams prekybos santykiams, be kitų bendradarbiavimo projektų, gali būti dar vienas aspektas, kurį jai teks suvokti ilgalaikėje perspektyvoje.

Dmitrijus Medvedevas, buvęs Rusijos prezidentas (2008–2012 m.), ministras pirmininkas (2012–2020 m.) ir dabartinis Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas nuo 2020 m., dažnai grasina branduoliniu atsaku už vienokius ar kitokius Vakarų Rusijos interesų pažeidimus. Nuotraukos autorius: Antonas Veselovas

Kaip reikėtų suvokti šį konfliktą?  

Savo knygoje „ Vizijų konfliktas: politinių kovų ideologinė kilmė“ (William Morrow & Co, 1986) Thomas Sowell, vyresnysis Hooverio instituto mokslinis bendradarbis, skiria „suvaržytas“ ir „nesuvaržytas“ pasaulio veikimo vizijas. Suvaržyta vizija siekia taikaus sprendimo kompromisais, kuriuose vyrauja tam tikras teisingumo laipsnis, o nevaržoma vizija reikalauja tinkamo teisingumo, kad konfliktas būtų visiškai pašalintas. Ekonomistas Arnoldas Klingas šį apibūdinimą įvardija kaip skirtumą tarp to, kaip galima vertinti konkrečią visuomenę. Tie, kurie turi suvaržytą įvykių viziją, linkę manyti, kad įterptosios kultūrinės žinios apie visuomenę slypi daugiau išminties, priešingai nei tie, kurie turi nevaržomą viziją ir mano, kad sprendimus geriau pasiekti per žinias, kurias išreiškia apsišvietę ir moralūs tos visuomenės elito nariai.

Kadaise Čerčilis apibūdino Rusiją kaip „mįslę, apgaubtą paslaptimi, enigmos viduje“, tačiau dabar ją galbūt geriau supranta apžvelgdama jos XX amžiaus ir XXI amžiaus pirmojo ketvirčio istoriją . Pripratusi prie autoritarinio valdymo, kai žiniasklaida ir teismai daugiausia pavaldžios labai centralizuotai vyriausybinei valdžiai, Rusijos visuomenė didžiąja dalimi susitaikė su savo likimu ir saviraiškos apribojimais dėl tariamo saugumo nuo Kremliaus sukurtos Vakarų grėsmės. Perdėto nacionalizmo jausmo įtaka kartu su Putino režimo atgaivintu istoriniu Rusijos religiniu dvasingumu tapo pagrindu gerai įsitvirtinusiai Kremliaus propagandos mašinai, kuri tęsia savo tiradą prieš Vakarus. Šie bruožai yra taip įsišakniję Rusijos visuomenės padėtyje, kad atrodo, jog tinka ir „suvaržytos“, ir „nesuvaržytos“ dabartinio konflikto vizijos. Būtina vertinti Rusijos kultūrinę kilmę, lygiai taip pat, kaip reikia suprasti Kremliaus autoritarinio mąstymo, vyraujančio Rusijos visuomenėje ir linkinčio tik labai konkretaus konflikto rezultato, nepalenkiamumą.

Vladimiras Putinas ir buvęs KGB agentas, Rusijos stačiatikių bažnyčios (ROC) vadovas patriarchas Kirilas dažnai matomi kartu, siekiant parodyti Putino ištikimybę ROC kaip pamatinį jo įsipareigojimo krikščioniškam nacionalistiniam tikslui aspektą ir pelnyti pamaldžių rusų paramą. Šis fasadas suteikia priedangą jo korumpuotam režimui ir daugybei nusikaltimų žmoniškumui. Nuotraukos autorius: Kuleshov Oleg

Rusijos nacionalinį jausmą su savo istoriniu dvasiniu atspalviu karo tikslais panaudojo piktavališkas režimas, turintis imperinių kėslų. Dėl to Rusijos požiūris į save tapo nesutaikomai poliarizuotas. Rusijos problema šioje situacijoje yra jos vadovybės moralės stoka. Galiausiai Vakarai turi apsispręsti, ar tęsti 80 metų trunkančius nesutarimus su Rusija, ar juos užbaigti stodami į Ukrainos mūšio lauką. Šiuo metu yra du svarbūs klausimai, kurie nulemtų šio karo eigą iki teisėtos pabaigos.

Ginkluotės ir teritoriniai veiksmai

Per pastaruosius kelis mėnesius Ukrainos gynyba smarkiai nukentėjo dėl lėšų trūkumo amunicijai tiekti, daugiausia dėl vadinamojo proputiniško respublikonų Atstovų Rūmų narių sparno delsimo . Dėl to buvo prarasta teritorija, kurią dabar reikia atgauti didesnėmis sąnaudomis . Nesugebėjimas veiksmingai atsakyti panaudojant užsienio amuniciją prieš karinius objektus Rusijos teritorijoje buvo didelė Ukrainos strategijos kliūtis viso karo metu, ypač kovojant su neseniai įvykusiu Rusijos įsiveržimu į šalies šiaurės rytus.

Dilema buvo iš dalies išspręsta, kai prezidentas Joe Bidenas leido ribotai atakuoti Rusijos karinius objektus Rusijos teritorijoje naudojant amerikietiškus ginklus. Tai įvyko nepaisant nuogąstavimų, kad Ukraina neseniai sunaikino atokias Rusijos radarų stotis, kai kurios iš jų tarnavo kaip ankstyvojo perspėjimo apie branduolinę ataką sistemos, todėl kėlė grėsmę jėgų pusiausvyrai. Buvo nustatyti apribojimai atakų gyliui Rusijos viduje, nors atrodo, kad šis klausimas yra diskrecijos klausimas, atsižvelgiant į faktinę paleidimo vietų ir operacijų centrų vietą.

Gaila, kad praėjo tiek daug laiko, kol buvo priimtas toks sprendimas, kai atsakomieji veiksmai būtų pateisinami daug ankstesniame karo etape, panašiai kaip Rusijos panaudotas Šiaurės Korėjos ar Irano potvarkis Ukrainos teritorijoje. Suomija tokių atsakomųjų smūgių Rusijos viduje idėją iškėlė šių metų vasarį, o gegužės pradžioje Jungtinės Karalystės (JK) užsienio reikalų sekretorius Davidas Cameronas jau buvo pareikšęs, kad Ukraina turi teisę naudoti Didžiosios Britanijos tiektus ginklus tarpvalstybiniuose išpuoliuose . Iš viso 14 šalių šiuo metu paragino leisti Ukrainai panaudoti savo užsienyje pagamintus karinius išteklius smūgiams Rusijos viduje.

„Lockheed Martin F-16 Fighting Falcon“ – daugiafunkcis, visoms oro sąlygoms tinkamas orlaivis su rotacine patranka „Vulcan“ ir galintis montuoti sparnuotąsias raketas ar kitus įtaisus bombardavimo misijoms. Nuotraukos autorius: Ali _Cobanoglu

Nors JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas paliko atvirą galimybę išplėsti Ukrainos MGM-140 armijos taktinių raketų sistemos (ATACMS) veikimo spindulį Rusijoje, reikalas dar ne visai išspręstas. Taip pat netrukus atvyks ilgai lauktas JAV naikintuvas F-16, kurį tiekia Nyderlandai, Danija, Norvegija ir Belgija . Oro karo modernizavimas ne tik suteiks papildomą oro gynybos apsaugą, bet ir leis taikytis į puolamąsias operacijas, be to, suteiks priedangą Ukrainos puolimo manevrams. Medvedevas pakartojo savo branduolinę grėsmę NATO dėl tokių veiksmų, tačiau kitais atžvilgiais jam ir kitiems jo bendražygiams trūksta kitų galimybių.

Ukrainos bepiločiai orlaiviai (UAV) 2024 m. balandžio mėn. atakavo TANEKO naftos perdirbimo gamyklą Nižnekamske, Tatarstano Respublikoje, Rusijos Federacijoje. Tai buvo strategijos, kuria siekiama pakenkti Rusijos naftos eksporto pramonei, kuri laikoma pagrindiniu jos karo pajamų šaltiniu, dalis. Pranešama apie daugybę tokių smūgių plačioje Rusijos teritorijoje, kurie dar labiau sumažino pajamas, viršijančias tas, kurios gaunamos dėl tarptautinių sankcijų. Nuotraukos šaltinis: „Twitter“

Nauji pajėgumai papildo jau plačiai paplitusį Ukrainoje pagamintų bepiločių orlaivių naudojimą Rusijos teritorijoje. Jie daugiausia buvo nukreipti į Rusijos karinius objektus, aerodromusir vilkstines , taip pat susijusias gamybos įmones. Pastaruoju metu buvo užpultos naftos perdirbimo gamyklos, sandėliai ir laivybos uostai, siekiant sutrukdyti Rusijai eksportuoti iškastinį kurą, kuris laikomas pagrindiniu jos karo ekonomikos pajamų šaltiniu.

Tikslus ATACMS sistemos, kurios veikimo nuotolis viršija 180 mylių, taip pat suteikia Ukrainai galimybę taikytis į bet kurį karinį objektą Kryme , įskaitant jo pakrantės regionus. Pusiasalis tampa vis labiau izoliuotas dėl oro ir jūrų bepiločių orlaivių atakų, pakrantės raketų atakų ir tiesioginio sabotažo operacijų. Rusijos gebėjimas aprūpinti savo Krymo sausumos bazes buvo sutrikdytas dėl laipsniško transporto pajėgumų praradimo iš Rusijos žemyninės dalies. Sunkus traukinių eismas per Kerčės tiltą buvo sutrikdytas po to, kai raketų atakų padaryta žala ir sunaikintos keltų platformos bei išsilaipinantys laivai sustabdė užsienio transportą. Bet kokie bandymai užbaigti geležinkelio jungtis sausuma per pietryčių Ukrainą dabar taip pat abejotini, nes ši teritorija yra lengvai ATACMS veikimo atstumu.

Krymo pusiasalis buvo neteisėtai aneksuotas Rusijos 2014 m. Rusija jį laiko strateginiu kariniu valdymu. Ukraina atakavo karinius objektus, vadovavimo centrus, aerodromus, radarų stotis ir karinio jūrų laivyno bazes visoje teritorijoje ir ištuštino Rusijos Juodosios jūros laivyną iki kelių karo laivų, desantinių laivų, povandeninio laivo ir keltų platformų, kad izoliuotų Krymą. Kerčės tiltas rytuose jungia Krymą su Rusija ir tebėra pagrindinis sunaikinimo taikinys. Žemėlapio autorius: Peter Hermes Furian

Ekonominis tvarumas

Vakarų sankcijos sugriežtintos siekiant atgrasyti Rusiją nuo tolesnių priemonių, kuriomis ji apeina ankstesnius apribojimus, ypač susijusius su iškastinio kuro eksportu. Be to, Rusijos centrinio banko (RCB) turto , šiuo metu esančio užsienio valiutos rezervuose, areštas vėl tapo būdu skirti lėšoms teikti neatidėliotiniems Ukrainos poreikiams ir vėlesnei jos rekonstrukcijai. JAV Kongresas 2024 m. balandžio 20 d. priėmė įstatymą, kuriuo Ukrainai numatyta 61 mlrd. JAV dolerių pagalba. Įstatymo projekte buvo numatyta nuostata, leidžianti Bideno administracijai perduoti Ukrainai CBR turtą, kurio vertė viršija 5 mlrd. JAV dolerių, kaip numatyta 2023 m. birželio mėn. Senate pateiktame Ukrainos ekonomikos gerovės ir galimybių atkūrimo (REPO) įstatyme. Ataskaita apie šio nutarimo vykdymą Kongresui turi būti pateikta per šešis mėnesius.

Rusijos centrinio banko fasadas Maskvoje. Pranešama, kad 2023 m. gruodžio mėn. bendras grynasis finansinis turtas siekė daugiau nei 850 mlrd. JAV dolerių. Vakaruose įšaldyta apie 300 mlrd. JAV dolerių. Nuotraukos autorius: Mistervlad.

Belieka Bideno administracijos valia įgyvendinti šį įsipareigojimą. Ji nori konsultuotis su G7 narėmis ir 27 narių ES, kad, kaip teigia nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas, „mes visi judėtume kartu“. Tačiau ES jau ėmėsi veiksmų konfiskuodama pelną, gautą investuojant savo Rusijos centrinio banko turtą, kurio didžioji dalis yra laikoma Briuselyje įsikūrusiame vertybinių popierių depozitoriume „Euroclear“. Apskaičiuota, kad metinės palūkanos siekia 3,3 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 90 % būtų panaudota ginklams pirkti, o 10 % – nekarinei pagalbai, o pirmoji išmoka Ukrainai turėtų būti išmokėta šių metų liepą. Šio proceso teisėtumas JAV jau kurį laiką diskutuojamas, nors žymūs JAV teisės autoritetai ir ekonomistai pasisako už tai.

Išreikštas susirūpinimas, kad toks žingsnis gali priversti tokią šalį kaip Kinija, kuri yra didelė JAV iždo obligacijų turėtoja, suabejoti, ar protinga laikyti savo turtą JAV doleriais (USD). Tokių sumų judėjimas galėtų kelti riziką JAV pasaulinėje finansų sistemoje. Kita vertus, Kinijos, atsižvelgiant į jos pačios nestabilią ekonominę padėtį , iššūkis būtų kelti grėsmę savo finansinei gerovei, skubotai reaguojant tokiu veiksmu . Iki 2023 m. didžioji dalis Kinijos užsienio valiutos buvo atsiskaitoma JAV doleriais, nors nuo 2010 m. tiek vidaus, tiek tarptautiniams mokėjimams palaipsniui vis dažniau naudojamas Kinijos juanis (CNY), tariamai siekiant sumažinti jos priklausomybę nuo USD. Kitos šalys, tokios kaip Brazilija ir Argentina, taip pat planuoja pradėti naudoti CNY užsienio valiutos keitimo sandoriuose.

Scenarijus, pagal kurį dėl to sumažėtų JAV dolerio dominavimas, keliantis grėsmę jos rezervams ir mažinantis Vakarų sankcijų galią, yra mažai tikėtinas, atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais vis dar susiduria Kinija – trapi jos ekonomika, ribojanti juanių naudojimą, faktinis juanių pasiūlos ribojimas visame pasaulyje dėl griežtos kapitalo kontrolės ir nuolatinis JAV dolerio dominavimas užsienio biržose. Be to, didžioji dalis juanių prekybos vyksta JAV dolerio atžvilgiu, o 50 % jos užsienio valiutos rezervų, matyt, taip pat sudaro JAV doleris. Besivystančios užsienio rinkos susidūrė su JAV dolerio trūkumu Afrikoje, Pietų Azijoje ir Pietų Amerikoje, todėl buvo priverstos naudoti juanius. Šią tendenciją būtų galima pakeisti, jei JAV imtųsi priemonių šiam trūkumui spręsti.

Didžioji dauguma civilizuotų tautų turi spręsti, ar vienos tautos veiksmai neperžengė mandagumo ir moralės ribų. Ir taip elgdamosi, jos turi laiku imtis pakankamai griežtų veiksmų, kurių metu būtų aukojama kuo mažiau žmonių gyvybių, kad tai būtų sustabdyta. Neišvengiama ekonominio žlugimo grėsmė dėl nuolatinių sankcijų ir turto konfiskavimo neabejotinai yra viena iš tokių priemonių patraukti akivaizdų nusikalstamumą atsakomybėn.

Santrauka

Ukrainai taikomi užsienio amunicijos naudojimo Rusijos teritorijoje apribojimai per šį karą buvo trumparegiški ir parodė nesupratimą apie pačios Rusijos ribotumus, atsižvelgiant į grasinimus, kuriuos ji būtų kėlusi pradžioje. Rusijos stebėjimas dėl ankstesnių JAV administracijų veiksmų nesibaigiančio Sirijos karo , Rusijos invazijų į Gruziją 2008 m. ir Krymą 2014 m. atveju suteikė Putinui paskatinimo, kurio jam reikėjo norint 2022 m. pradėti įžūlesnį puolimą prieš visą Ukrainą. Laipsniška Ukrainai suteikta parama amunicija vėliau užtikrino tinkamą gynybą, tačiau neparodė Putinui to, ką JAV ir Vakarai kitaip būtų galėję jam parodyti esant jo klaidingo apskaičiavimo pasekme. Dvejonės prieš tokius kaip Putinas nėra skirtingos nuo to, kas buvo leista Adolfui Hitleriui, kai jis 1936 m. okupavo Reino kraštą, o Vakarai stovėjo nuošalyje ir 1938 m. grasino karu dėl Sudetų klausimo , kol Vakarai tai atmetė, tik tam, kad patektų į pasaulinio karo bedugnę.

Gana nedrąsus atsakas dabartinėmis aplinkybėmis, leidžiant Ukrainai panaudoti užsienio amuniciją labai ribotose Rusijos teritorijose, nesuteikiant jai tam tikros diskrecijos taikytis į kitus strateginius karinius objektus, dar kartą rodo, kaip dvilypis požiūris į šį karą yra tarpininkaujamas iš išorės. Akivaizdu, kad Ukraina nevaldė šio karo taip nepaisydama civilių gyvybių ir infrastruktūros, kaip Rusija. Kodėl nėra noro suteikti jai priemonių bent jau priartėti prie jėgos, kuri būtų panaudota prieš Rusiją, pastarajai neteisėtai įsiveržus į Ukrainą?

Taip pat reikia spręsti neigiamų ekonominių pasekmių Rusijai valdymo klausimą, ypač konfiskuojant visas užsienio investicijas ir turtą, priklausantį Rusijos centriniam bankui (RCB) JAV, ES ir kitose užsienio šalyse, o ne tik už jas išmokėtas palūkanas. Ar abejojama, kas yra vienintelis šio karo kaltininkas? Tai nėra nei NATO, nei JAV, kaip teigia Putinas ir jo internetiniai troliai bei klaidingi Vakarų ekspertai. Ne koks nors nacistinis režimas Ukrainoje kelia grėsmę Rusijos valstybingumui. Rusijos padaryta žala reikalauja reparacijų, už kurias kaltininkas turi būti patrauktas atsakomybėn. Rusija negali prisiimti kaltės už savo nusikaltimus, ir vienintelė realybė čia reikalauja, kad ji už juos sumokėtų kitaip. Tariami teisiniai tarptautinio finansų reguliavimo apribojimai neturėtų būti laikomi svarbesniais už humanitarinius poreikius situacijose, kai vykdomas atviras nusikalstamas neteisingumas, ypač kai individualūs nacionaliniai teisėkūros veiksmai suteikė priemonių šiam klausimui spręsti.

Po 25 karo mėnesių atėjo laikas ryžtingai veikti ir užbaigti konfliktą. Tiems Kongreso nariams, kurie teigia, kad administracija pateikia „strategiją“ JAV dalyvavimui kare, pirmiausia tegul patys atsako, kaip nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV išleido trilijonus dolerių, persekiodamos piktavališką priešininkę Rusiją visame pasaulyje, tik tam, kad atsidurtų mūšio lauke Ukrainoje, kur priemonės problemai išspręsti pagaliau slypi prieš jas? Strategija paprasta. Prašome perskaityti aukščiau pateiktą informaciją.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2024. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.