Tautos, kaip autonomiškos, savarankiškos ir klestinčios valstybės, gyvybingumas priklauso nuo nuolatinės jos žmonių gerovės, gamtos išteklių, subalansuoto valdymo, gebėjimo ginti save ir savo kaimynus nuo užsienio grėsmių, bendros žvalgybos su sąjungininkais ir sąžiningų abipusių prekybinių santykių. Ukrainai šis kelias buvo ne tik sunkus, bet ir klastingas, pastaroji susijusi su Rusija ir, konkrečiai, Vladimiru Putinu. Iš visų pateiktų Rusijos invazijos pateisinimų nė vienas neprilygsta niekam, išskyrus tuos, kurie arba iškrypėliškai platina Kremliaus propagandą arba nesupranta istorinio regiono konteksto ir įvykių, kurie iš tikrųjų įvyko per kelerius metus iki konflikto,. Visus šiuos pastaruosius argumentus, kuriuose išvardyti svarbūs klausimai, palikčiau anksčiau paskelbtai medžiagai, kad būtų galima sutelkti dėmesį į tai, kodėl Ukraina turi likti vientisa, o ne būti išardyta neapgalvotos taikos sutarties.
Moralinis argumentas
Rusija vis dar atsakinga už neteisėtą invaziją į Ukrainą ir daugybę įvykdytų žiaurumų. Ukrainai nepasisekė, kad ji glaudžiasi prie imperialistinės Rusijos ir per beveik 70 savo gyvavimo metų (1924–1991 m.) buvo pripažinta gyvybiškai svarbiu buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) turtu. Dabar ji tapo tvirtove prieš atvirą Rusijos agresiją likusioje Europoje, atskleidžiančia Putino hegemoninių ambicijų realybę. Neįsivaizduojama, kad šiame etape būtų svarstoma apdovanoti Rusijos agresyvumą suteikiant jai Ukrainos teritoriją, tarsi suteikiant jai įspūdį, kad likusi Ukrainos dalis dabar yra jos rankose.
Čia diplomatija žlunga užtikrindama, kad būsimas atgrasymas kaip taikos derybų dalis yra kažkaip garantuojamas, kai, Ukrainos atveju, patirtis parodė ką kita. Galbūt tai yra dabartinės pasaulinės padėties ženklas, kad dabar agresoriui siūlomas nuolaidavimas užpultųjų sąskaita, net nežadant saugumo ateityje. Šis moralinio vertinimo nukrypimas, suformuluotas neseniai Trumpo administracijos pateiktame „galutiniame pasiūlyme“, atspindi JAV pozicijos pasaulyje silpnėjimą ir pabrėžia gynybinių aljansų pertvarkymo poreikį, siekiant užkirsti kelią tokiam gėdingam Vakarų kapituliavimui. Ukrainos teritorinis vientisumas negali būti pažeistas dėl sandorio, kuris naudingas tarpininkui ir palankesnis agresoriui.
Krymas
Krymo pusiasalis ribojasi su Ukrainos teritorija ir pagal tarptautinę teisę tebėra Ukrainos dalis. Kadaise tai buvo totorių, XIII a. mongolų invazijos į Ukrainą likučių, namai. Jie šią žemę valdė daugiau nei 400 metų kaip Krymo chanatas. Didžiąją šio laiko dalį trukę totorių puldinėjimai į Ukrainos teritoriją XVI ir XVII amžiuje įstūmė juos į konfliktą su Ukrainos kazokais, kurie buvo sukūrę galingą karinę bazę, sudarytą iš kavalerijos dalinių, kad atremtų šiuos įsiveržimus. Didelė dalis šios istorijos apžvelgiama kitur, įskaitant vėlesnį Rusijos imperijos atvykimą XVIII a. pabaigoje. Atvykus rusams, buvo iškeltas tikslas išstumti totorius iš Krymo į Osmanų imperijos žemes. Po bolševikų revoliucijos Krymas 1921 m. buvo paskelbtas autonomine respublika, tačiau padėtis pasikeitė, kai SSRS vadovu tapo Josifas Stalinas, o Krymo totoriai 1940 m. patyrė žiaurų etninį valymą ir tremtį. Todėl Putinas tęsia Rusijos totorių bendruomenės persekiojimo tradiciją , teigdamas, kad Krymas yra Rusijos „ dvasinė šventoji žemė “.
Po Stalino mirties 1953 m., valdžioje esant Nikitai Chruščiovui, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1954 m. išleido dekretą, kuriuo Krymas buvo perduotas Ukrainos jurisdikcijai , kuri tuo metu taip pat buvo SSRS respublika. 1991 m. žlugus SSRS, Ukrainoje vykusiame referendume 92 % balsų pasisakė už nepriklausomybę. Tuo metu Kryme 60 % gyventojų sudarė rusai, o likusią dalį sudarė daugiausia ukrainiečiai, sumaišyti su augančia totorių populiacija, kuri po dešimtmečius trukusios tremties pradėjo grįžti į savo žemes. Pačių Krymo gyventojų, nepaisant rusų daugumos, 54 % balsų dauguma pasisakė už nepriklausomybę nuo Ukrainos

Putinas įsiveržė į Krymą 2014 m., surengdamas sukarintą operaciją, užimdamas parlamentą ir sustiprindamas savo karinį buvimą visame pusiasalyje, kur jis jau turėjo iš Ukrainos išsinuomotą karinio jūrų laivyno bazę Sevastopolio uoste savo Juodosios jūros laivynui. Skubiai surengtas referendumas , kuriuo buvo pritarta aneksijai su Rusija, suteikė Putinui klaidingą įgaliojimų jausmą tai paskelbti. Ši farsas tarptautinei bendruomenei, išreiškė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, palaikanti išlikimą Ukrainos suverenitetu, ir Tarptautinis baudžiamasis teismas , kuris Krymą tiesiog laiko Rusijos okupuota teritorija, liko neįtikinamas. Be to, prie Volodymyro Zelenskio prisijungė ir Medžliso, vietinių Krymo totorių atstovaujamosios institucijos, pirmininkas Refatas Čubarovas, pareikšdamas, kad Krymas turi likti „neatsiejama Ukrainos dalimi“.
Panaši Rytų Ukrainos okupacija leido Putinui sukurti savo sausumos tiltą į Krymą, kaip ir jo 3,7 mlrd. dolerių vertės Kerčės tilto– 12 mylių ilgio tarpmiestinio kelio, jungiančio Rusijos žemyninę dalį per Kerčės sąsiaurį su pusiasaliu, – statyba. Putinui Krymas yra strateginis karinis prizas , suteikiantis Rusijai ne tik šiltojo vandens uostą, bet ir tiesioginę prieigą prie Viduržemio jūros, taigi ir prie Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos bei Pietų Europos. Pusiasalyje yra išsibarsčiusios kelios sausumos bazės su stebėjimo pajėgumais ir kariniai aerodromai, kurie kitaip gali daryti įtaką didžiojoje Ukrainos dalyje.

Vis dėlto galiausiai galima teigti, kad Krymo visiškai pakanka Rusijos galiai Ukrainoje išplėsti, su kuria ji jau turi daugiau nei 1 200 mylių ilgio sausumos sieną ir papildomą 200 mylių ilgio jūros sieną. Be to, Rusija jau turi didelę karinio jūrų laivyno bazę Juodosios jūros rytinėje pakrantėje Novorosijske . Kita giliavandenė karinio jūrų laivyno bazė statoma Očamčiroje, prorusiškame Gruzijos Abchazijos regione. Putinui svarbi sausumos siena, kurią Ukraina dalijasi su Moldova (985 km), Rumunija (530 km), Lenkija (427 km), Vengrija (103 km) ir Slovakija (90 km), arba tai, kas prilygsta 1 300 mylių ilgio atsiribojimui nuo Rytų Europos. O tai rodo jo norą galiausiai visiškai užvaldyti Ukrainą

Rytų Ukraina
Nors Vakaruose susidaro įspūdis, kad Rytų Ukraina daugiausia yra prorusiška ir, kaip teigė Putinas, dėl to persekiojama Ukrainos vyriausybės, tik trečdalis dviejų iš keturių jos sričių – Luhansko ir Donecko, bendrai vadinamų Donbasu, gyventojų 2014 m. iš tikrųjų palaikė separatizmą. Be to, tokie JAV specialiojo pasiuntinio Steveno Witkoffo pareiškimai, kuriais teigiama, kad rytų ukrainiečiai, būdami rusakalbiais , yra įsipareigoję būti rusais, yra absurdiški, atsižvelgiant į tai, kad dauguma ukrainiečių gali bendrauti rusiškai, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Prorusiškas separatistinis judėjimas Donbase, kurį 2014 m. paskatino atvykę aktyvistai ir rėmė Rusijos reguliariosios pajėgos bei sukarinti daliniai, lėmė pilietinį karą, kuris tapo Putino invazijos 2022 m. preliudija. Rusijos puolimas rytų Ukrainoje faktiškai sustabdytas jau trejus metus ir iki šiol tebėra žudynių laukas, nusinešęs jai ir Ukrainai daug gyvybių, įskaitant ten gyvenančius civilius gyventojus. Šis regionas išlieka svarbiu Ukrainos ekonomikos elementu ir turi daug perspektyvų ateičiai, nes jis bus mechanizmas, atitaisantis Rusijos padarytą žalą šaliai.
Donbasas yra Ukrainos pramonės širdis, sudaranti 25 % jos pramonės produkcijos, o vien Doneckas užima antrą vietą pagal bendrąjį regiono produktą. Rytų Ukrainoje apskritai yra didelių mineralinių išteklių, kurių vertė siekia kelis trilijonus dolerių . Apskaičiuota, kad Ukrainoje yra 20 000 mineralinių telkinių, apimančių 116 rūšių, įskaitant retuosius žemes elementus , iš kurių 40 % yra rytiniame regione. Reikšmingi grafito, titano, ličio, urano ir berilio rezervai yra svarbūs tokioms šalims kaip JAV. Vien Dniepro-Donecko baseine , į rytus nuo Dniepro upės, taip pat yra 90 % Ukrainos naftos ir dujų gavybos, įskaitant didžiąją dalį iš maždaug 900 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų atsargų.

Todėl praradus didelę dalį Rytų Ukrainos, šalis nebeturėtų galimybių išlaikyti savo pramonės bazės ir taptų priklausoma nuo kitų šalių, kurios aprūpintų ją reikalingais gamtos ištekliais. Šios teritorijos išlaikymas ne tik padarytų ją savarankišką, bet ir leistų jai eksploatuoti savo mineralinius išteklius, kad atkurtų savo ekonomiką ir prekiautų su savo vakarų kaimynais, tuo pačiu toliau eksportuojant grūdus visame pasaulyje.
Reparacijų problema
Prieš kiek daugiau nei metus Ukrainos atstatymo darbams buvo skirta 411 mlrd. dolerių. Vien 2024 m. buvo pridėta dar 15 mlrd. dolerių skubiems atstatymo ir atkūrimo darbams. Jau gerokai įpusėjus šiemet, Rusija toliau naikina civilinę infrastruktūrą ne tik rytų Ukrainoje , bet ir sostinėje Kijeve , pietiniame Odesos uostamiestyje ir kitose vietose. Dabartinės prognozės rodo, kad per ateinantį dešimtmetį tai kainuos 524 mlrd. dolerių, tai yra beveik tris kartus daugiau nei numatomas 2024 m. Ukrainos BVP.

Neišvengiama, kad Rusija atsisakys vykdyti jai prisiimtus įsipareigojimus mokėti reparacijas. Visiškas Putino nepagarbumas savo „rusakalbiams“ Ukrainos žmonėms, jų žemei ir turtui atspindi jo požiūrį į reparacijas. Prie to prisideda ir pagrindinė realybė, kad Rusijos ekonomika, dabar labai susijusi ir priklausoma nuo karo, buvo rimtai pakenkta tarptautinėms sankcijoms, naftos perdirbimo ir saugojimo įrenginių sunaikinimui , darbo jėgos praradimui ir nuolatiniam vidaus netinkamam valdymui bei korupcijai. Mažai kas gali patikėti, kad Rusijos pinigai reparacijoms mažai tikėtini.
Geriausias finansavimo šaltinis šiam finansiniam poreikiui iš dalies patenkinti yra maždaug 300 mlrd. dolerių vertės Rusijos įšaldytas užsienio turtas Europoje. Kaip būdas panaudoti šį turtą jo nekonfiskuojant, iškilo „reparacinės paskolos“ idėja. Turtas būtų paskolintas Ukrainai, kuri pareikštų Rusijai savo reikalavimą dėl karo reparacijų kaip paskolos užstatą. Rusijos atsisakymas grąžinti skolą sukeltų įkaito realizavimą, o tai leistų įšaldyto turto turėtojams pareikšti jiems reikalavimą ir atitinkamai atgauti paskolą.
Tačiau taip pat yra galimybė gerokai investuoti į Ukrainos ateitį , jei viskas būtų palikta Vakarams ir kitiems pasaulio verslininkams. Visiškai priešingai nei Rusija gali pasiūlyti reparacijų srityje, yra visos priežastys manyti, kad tvirtas Rytų Ukrainos atsigavimas, ypač, išlieka stipria paskata išlaikyti ją ten, kur jai teisėta vieta – Ukrainoje – ir su Vakarais.
Epilogas
Neseniai Trumpo administracija, teikdama taikos pasiūlymą, kuriuo siekiama užbaigti Rusijos karą Ukrainoje, paskelbė, kad JAV oficialiai pripažins Krymą Rusijos dalimi , faktiškai bandydama priversti Ukrainą tai padaryti. Taip pasielgdama, ji pažeidžia savo pačios 2018 m. deklaraciją, kuria atmetė 2014 m. Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją ir tuomet įsipareigojo „tęsti šią politiką, kol bus atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas“. Šis pranešimas pasirodė po to, kai Witkoffas ėmėsi tuščių pastangų rasti kokį nors priimtiną konflikto sprendimą. Nesvarbu, ar tai liečia Krymą, ar Rytų Ukrainą, šiuo metu okupuotą Rusijos pajėgų, Trumpo administracija gali neturėti įgaliojimų be Kongreso pritarimo paskelbti Rusijos pretenzijų į Krymą galiojančiomis .

Tautos idėja kyla ne tik iš teritorinio valdymo ar specifinės geografijos. Tauta egzistuoja savo žmonių valia, pripažįstant jos istoriją, kultūrą, kalbą ir tradicijas. Ši „valią“ galima išbandyti mūšyje, jos vadovavimu, ištverme ir kartais tomis trumpalaikėmis kibirkštimis, kurios po ilgų priespaudos laikotarpių vėl įžiebia jos sąmoningumą. Šie elementai apibrėžia Ukrainą visais atžvilgiais, nuo rytų iki vakarų. Todėl tai ir turėtų būti gerbiama.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2025. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.