Kaip daugumai sąmoningų būtybių gali būti savaime suprantama, Krymas geografiškai liečiasi su Ukrainos teritorija – tiek, kad visi, išskyrus rusų ultranacionalistą, suprastų nepermaldaujamą situacijos, kurią Putinas nusprendžia ignoruoti, logiką. Krymas yra gyvybiškai svarbus Rusijos interesams kaip karinė tvirtovė, užtikrinanti prieigą prie Viduržemio jūros, ir tam tikru mastu vis dar mėgstama netoliese esanti atostogų vieta, kurią rusai labai norėtų vadinti sava.
Įtikima Rusijos invazijos į Ukrainą priežastis, kurią prieš aštuonerius metus išsakė senatorius Johnas McCainas, yra sausumos koridoriaus per rytų Ukrainą į Krymą užtikrinimas, kurį Putinas galėtų aneksuoti panašiai kaip 2014 m. neteisėtai aneksavo patį Krymą. Šis Juodojoje jūroje išsikišęs pusiasalis turi itin painią istoriją, kurią dar labiau temdo Rusijos retorika, bandanti perfrazuoti jo istoriją kaip iredentinio scenarijaus dalį.

Vladimiro Putino nusiskundimas susijęs su 1954 m. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dekretu, kuriuo Krymas buvo perduotas Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSRS) jurisdikcijai. Ši proga buvo paminėtos 1654 m. Perejaslavo susitarimo – karinės ir politinės sąjungos tarp Bohdano Chmelnickio vadovaujamos Ukrainos kazokų valstybės ir Rusijos caro Aleksio – 300-osios metinės. Mainais už autonomiją ir tikėjimo išlaikymą ginčijamoje teritorijoje, kurią vakaruose riboja Abiejų Tautų Respublika, o pietuose – Osmanų imperija, Ukrainos kazokų kavalerija turėjo užtikrinti saugumą nuo besiplečiančios Osmanų imperijos ir galėjo būti pasitelkta parama bendraujant su kaimynine Abiejų Tautų Respublika.
Tuo metu ypatingas pavojus grėsė Kryme ir jo ryšiams su Osmanų imperija. Krymo totoriai, Aukso ordos mongolų, XIII amžiuje įsiveržusių į Ukrainą, likučiai, šimtmečius dominavo pusiasalyje. XVI amžiujeKrymo chanatas susijungė su savo islamo amžininkais pietuose – Osmanais. Jie palaikė prekybinius ryšius ir bendradarbiavo kariniuose įsiveržimuose, daugiausia dabartinės Ukrainos pietinėse stepėse.
Per ateinančius 150 metų, augant carinei Rusijai, silpnėjant kazokų valstybei ir nykstant Lenkijos-Lietuvos valstybei, didelę dalį dabartinės Ukrainos teritorijos užėmė Rusijos imperija. 1783 m., valdant Jekaterinai II, Krymo chanatas buvo prijungtas prie imperijos, galutinai nugalėjus Osmanų imperiją ir pasirašius Kučuko Kainardža taikos sutartį.
XIX a. pirmoje pusėje Rusijos imperija tęsė teritorinę plėtrą į vakarus ir rytus . Suprasdamas silpnėjančią Osmanų imperijos padėtį, caras Nikolajus I bandė užgrobti Balkanų žemes pietryčiuose, kad per Bosforo sąsiaurį galėtų laisvai pasiekti Viduržemio jūrą. Dėl to Britanija, Prancūzija ir Sardinija-Pjemontas pradėjo ekonominį susirūpinimą dėl savo komercinių interesų Artimuosiuose Rytuose. Kai Rusijos karo laivai užpuolė Osmanų karinį jūrų laivyną Juodosios jūros uoste padegamuoju įsakymu, jį padegė ir nužudė daugiau nei 2000 karių, Vakarų šalys ėmėsi veiksmų ir pradėjo Krymo karą, kuris truko iki 1856 m. Rusija buvo triuškinamai nugalėta, patyrusi daugiau nei 450 000 aukų, sunaikinusi jos Juodosios jūros laivyną ir pagrindinį Krymo karinį uostą Sevastopolį. Vėlesnė Paryžiaus sutartis demilitarizavo Juodąją jūrą, palikdama Rusijos imperijos pietinę pakrantę visiškai pažeidžiamą. Istorikas Shepard B. Clough caro Nikolajaus pernelyg didelius siekius kontroliuoti Juodąją jūrą ir už jos ribų bei klaidingą Vakarų Europos reakcijos vertinimą įvardijo kaip dvi pagrindines karo ir galutinio Rusijos pažeminimo priežastis.
Totoriai sudarė daugumą Krymo gyventojų iki pat XIX a. vidurio. Diskriminacinė politika totorių atžvilgiu egzistavo visą Romanovų dinastijos valdymo laiką ir ėmė atsispindėti gyventojų skaičiaus mažėjime. Kultūrinis bauginimas, paminklų ir mečečių griovimas, priverstinis perkėlimas ir smurtas tęsėsi iki pat XXa . Totorių valstiečiai buvo pavergti po 1796 m. ir tokie išliko iki 1861 m., kai žemvaldžių baudžiavą pakeitė ekonominė baudžiava. Per pirmuosius 100 Krymo prijungimo prie Rusijos imperijos metų surašymai parodė dramatišką totorių atstovavimo sumažėjimą nuo 87,6 % iki 35,6 % XX a. pradžioje. Nuo 1820 iki 1860 m. į Krymą buvo tyčia atvežta rusų, ukrainiečių, vokiečių ir kitų tautų kolonistų, kurie taip sumažino totorių populiaciją.
Ir Pirmasis pasaulinis karas, ir 1917 m. Rusijos vasario revoliucija staiga pakeitė Krymo likimą. Dramatiškas politinių aplinkybių pasikeitimas leido daugeliui totorių nacionalistų grįžti iš tremties ir įkurti Krymo totorių nacionalistų partiją, kuri reikalavo teritorinės autonomijos. Po to buvo sušaukta Steigiamoji asamblėja su savo vyriausybe. Tuo metu tai palaikė Ukrainos vadovybė, tačiau bolševikams trumpam atėjus į valdžią, autonomijos siekis buvo trumpalaikis. Sovietų vyriausybė greitai pakeitė pastarąją, tačiau ją savo ruožtu nustūmė atvykę vokiečių kariuomenės daliniai, kurie ėmėsi nuversti bolševikus. Vokietijos pralaimėjimas 1918 m. Krymą vėl perėmė Rusijos kontrolėn tuo metu, kai šalis buvo įsitraukusi į pilietinį karą. Kare daugiausia kovojo bolševikų Raudonoji armija prieš antisovietinę Baltąją armiją, nors iš tikrųjų į jį įsitraukė ir keli papildomi skirtingi nacionaliniai elementai. Karo pabaigoje Baltoji armija atsitraukė į Krymą, kur surengė paskutinį mūšį ir galiausiai buvo nugalėta 1920 m. spalį.
Pasibaigus pilietiniam karui, Vladimiras Leninas susidūrė su tautybės problema, kilusia dėl Rusijos imperijos žlugimo. Siekdamas išlaikyti jos teritorinį vientisumą, jis pasisakė už pripažintų nacionalistinių respublikų sąjungą, kurių kiekviena turėtų savo autonomiją, tačiau būtų pavaldi centralizuotai atstovaujamajai vyriausybei, kuri garantuotų jų saugumą ir ekonominę gerovę. Leninas taip pat suprato poreikį numalšinti gana visuotinį rusų pranašumo prieš kitas senosios Rusijos imperijos tautybes jausmą, nes tai neatitiko naujos komunistinio egalitarizmo ideologijos, kurią jis propagavo. Dėl to 1921 m. spalį Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (ASSR) tapo neatsiejama Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) dalimi kartu su keletu kitų subjektų, įskaitant Ukrainos SSR, kurie iš esmės buvo valdomi iš Maskvos. Tačiau rusų šovinizmas, taip giliai įsišaknijęs praeityje, išliko kaip bruožas, kurį sunku suvaldyti net iki šių dienų.
Leninas mirė 1924 m., o jį pakeitė Josifas Stalinas, kuris vadovavo Sovietų Sąjungai iki savo mirties 1953 m. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos Stalinas atsisakė revoliucijos įkūnyto egalitarinio idealo iliuzijos ir prisiėmė režimo, kuris dabar veikė kaip baimės skleidėjas, diktatoriaus vaidmenį. Krymo totoriai XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje sudarė tik ketvirtadalį pusiasalio gyventojų, nes naujų rusų atvykimas išaugo iki 42,2 % šių gyventojų. Stalino naujoji ekonominė politika su priverstine kolektyvizacija ir grūdų rekvizicija 1931–1932 m. sukėlė didelį badą didžiojoje Ukrainos ir Krymo dalyje, vien pusiasalyje žuvo 100 000 žmonių. Stalino teroras tęsėsi: buvo suimami totorių politiniai veikėjai, akademikai, žurnalistai ir profesionalai, o po to jie buvo sušaudyti arba ištremti į atokius Sąjungos regionus. 1939 m. surašymo duomenimis, Krymo totoriai sudarė 19,4 % gyventojų, jų kultūra ir kalba buvo nustumtos į marginalizaciją, o tapatybę užgožė tolesnis rusų atvykimas. Prasidėjo etninis valymas, kurio metu buvo iškeldinti totoriai ir kelios kitos mažumos.
Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą apėmė Krymo okupaciją, kurios metu buvo sulaikyta ir nužudyta 40 000 žydų. Apie 3500 Krymo totorių, kurie priešinosi stalininėms represijoms ir persekiojimui, prisijungė prie vokiečių pajėgų, kad pasipriešintų rusams. Kai Rusijos pajėgos 1944 m. susigrąžino Krymą, Stalinas vykdė atsakomąjį totorių kultūrinį genocidą, deportuodamas beveik 240 000, daugiausia moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, daugiausia į Uzbekistano SSR ir kitas Vidurinės Azijos šalis. Per pirmuosius 18 priverstinės tremties mėnesių beveik pusė jų mirė nuo nepalankių sąlygų ir nepritekliaus, o net 8000 iš tikrųjų žuvo transporte. 1979 m. surašymas parodė, kad totorių gyventojų skaičius sumažėjo iki 5422, tai sudaro tik 0,2 % gyventojų. Po 45 metų tremties 260 000 totorių grįžo į Krymą Gorbačiovo perestroikos devintojo dešimtmečio pabaigoje. Reparacijos nebuvo siūlomos. 80 000 namų ūkių ir 360 000 akrų žemės, kurie anksčiau buvo apleisti, dabar atiteko kitiems. Krymo ASSR buvo panaikinta 1945 m., ji nebebuvo autonominė valstybė, o sritis– dar vienas administracinis regionas RSFSR sudėtyje.
1991 m. Ukraina įgijo nepriklausomybę kaip suvereni valstybė, kurios dalimi tuo metu tapo Krymas. Gruodžio mėn. referendume 92 proc. visų gyventojų balsavo už tai, o 54 proc. Krymo gyventojų, iš kurių 60 proc. tuo metu sudarė rusai, balsavo tą patį. Nuo 1989 m. iki 2014 m. surašymų totorių dalis Krymo gyventojų tarpe išaugo nuo 1,6 proc. iki 12,6 proc. Ukraina ir Europos Sąjunga teisėtai pripažino juos čiabuvių tauta, o rusai – „tautine mažuma“.
Krymo perdavimas Ukrainos SSR 1954 m. buvo paskelbtas kaip „didžios broliškos Rusijos žmonių meilės ir pasitikėjimo Ukraina“ pripažinimas ir turėjo iliustruoti marksistinę-lenininę proletarinę visuotinės brolybės nuostatą. Išsamesnis to meto aplinkybių vaizdas rodo, kad politinis tikslingumas galėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį priimant sprendimą, kaip savo esė pažymėjo Markas Krameris, Šaltojo karo studijų programos direktorius Harvardo universitete ir vyresnysis Daviso Rusijos ir Eurazijos studijų centro bendradarbis. Chruščiovo atėjimas į valdžią 1953–1954 m. nebuvo sklandus. Po Stalino vykusi valdžios kova su tuometiniu Sovietų Sąjungos ministru pirmininku Georgijumi Malenkovu kėlė grėsmę jo ambicijoms. Todėl Chruščiovas siekė užsitikrinti kitų partijos elitų, įskaitant Oleksijų Kyryčenką, Ukrainos komunistų partijos pirmąjį sekretorių ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) prezidiumo narį, paramą. Krymo žemės perdavimas Ukrainos SSR suteiktų reikiamą politinę paramą. Be to, šis žingsnis, regis, sustiprintų visuomenės nuomonę Ukrainoje Rusijos atžvilgiu, įtraukiant rusų daugumą Kryme į šalies balsavimo teisę turinčią populiaciją.
Apie tolesnę politinę ir ekonominę Krymo raidą per likusį sovietmetį mažai ką galima pasakyti, nes jo likimas buvo susijęs su Ukrainos SSR ir galbūt dar labiau su likusia SSRS dalimi. 1991 m. jam vėl buvo suteiktas autonominis statusas, dabar jau Ukrainos SSR. Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus jau 1992 m. ragino Krymą atsiskirti nuo Ukrainos. Krymo etninio valymo ir laipsniškos okupacijos, daugiausia įkūrus karinį buvimą, vaisiai pradėjo reikštis išrinkus prorusišką separatistų lyderį Jurijų Meškovą, kuris 1994 m. vykusiuose pakartotiniuose prezidento rinkimuose surinko daugiau nei 70 % balsų. Referendume 80 % respondentų pritarė didesnei autonomijai nuo Ukrainos ir dvigubai Rusijos bei Ukrainos pilietybei. Tačiau Krymo ekonomika prekyboje tapo labiau priklausoma nuo Ukrainos, nes 80 % jos pagamintų prekių buvo parduodama Ukrainoje. Nusivylimas Meškovu ir politiniai nesutarimai prorusiškoje politinėje frakcijoje lėmė vadovybės žlugimą. Galiausiai 1995 m. įsikišo Ukrainos parlamentas ir panaikino Krymo konstituciją, kuria buvo panaikintas prezidento postas. Kaip ir tikėtasi, 2014 m. tarp 2,3 mln. gyventojų, iš kurių 68 proc. buvo rusai, 16 proc. ukrainiečiai ir 13 proc. totoriai, išliko vyraujančios rusiškos nuotaikos.

2014 m. Maidano revoliucija Ukrainoje nuvertė prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, kuris pabėgo į Rusiją ieškodamas apsaugos. Per stebėtinai trumpą laiką – nuo vasario pabaigos iki kovo pradžios, neabejotinai iš anksto suplanuotu būdu – Rusijos kariuomenė užėmė visą Krymą, o Krymo Aukščiausioji Taryba balsavo už sąjungą su Rusija. Referendumas, juokingai įvykdytas per 10 dienų po deklaracijos paskelbimo, pasiūlė galimybes prisijungti prie Rusijos arba grįžti prie buvusios padėties ir tapti autonomine Ukrainos dalimi. Buvo pranešta, kad rinkėjų aktyvumas siekė 83 proc., o 96,7 proc. balsavo už sąjungą su Rusija. Šis rezultatas atrodė neįtikėtinas, atsižvelgiant į tai, kad beveik 30 proc. gyventojų sudarė etniniai ukrainiečiai, totoriai ir kitos marginalizuotos mažumos. Nenuostabu, kad nutekintoje Rusijos žmogaus teisių tarybos ataskaitoje nurodyta, kad iš tikrųjų rinkėjų aktyvumas siekė 30 proc., o tik pusė balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Be to, pripažintos tarptautinės institucijos patvirtinimas nebuvo svarstomas, todėl didžioji pasaulio dalis šį įvykį laikė apgaule.
Tačiau abejotina baigtis nesujaudino Rusijos gyventojų, kurie, regis, džiaugėsi mintimi susigrąžinti teritoriją, kurią jie laikė sava, nepaisant abejotinos savo pačių sukurtos praeities. Nacionalinių sienų išsaugojimas ir teisėtai išrinktų valstybių suverenitetas, įtvirtinti JT Chartijoje, Helsinkio akte, Almatos susitarime, Budapešto memorandume ir ypač Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartyje su Ukraina, civilizuotame pasaulyje atrodytų pakankama apsauga nuo tokio akivaizdaus nusižengimo, kuris čia daromas, tačiau šie susitarimai nieko panašaus nesiūlė. Visa tai dabar parodė, kad Rusija yra tauta, kurios pasitikėjimu negalima pasikliauti.
Ilga Krymo persekiojimo istorija, susijusi su dabartiniu karu, apėmusiu visą Ukrainą, ypač jos rytinį regioną, netrukus baigsis. Rusijos kariniai ginkluotės ir personalo nuostoliai, kurie vis didėja, sunkumai aprūpinant ir aprūpinant atsargomis bei neišvengiamas ekonominis žlugimas dėl sankcijų ir būtino turto konfiskavimo nežada nieko gero tokiai izoliuotai šaliai. Dar blogiau, pasitikėjimo praradimas tarp jaunesnės kartos, kuri perpranta dezinformacijos retoriką ir palieka savo šalį, kad susikurtų ateitį, kurioje galėtų laisvai reikšti savo intelektą kitur, paralyžiuos jos visuomenę. Galiausiai Krymo likimas, kad ir kokia būtų jo demografinė sudėtis, priklausys nuo to, kur jis matys savo ateitį. Rusija dar nematė savo žemyn slenkančio spiralės pabaigos ir taip pat sulauks teismo dienos už sukeltą terorą.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2022. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.
Ačiū už istorinę perspektyvą. Tiek daug nežinojau, o kiek daug sužinojau!