Karo metu teisingumas pasireiškia dviem pavidalais – bausme už tyčinį civilių sužalojimą ir mirtį bei materialine reparacija kaip kompensacija už žalą civilinei infrastruktūrai. Kai negalima įgyvendinti kitomis priemonėmis, teisingumas geriausiai įgyvendinamas teismuose, kad nusikaltimas būtų apgalvotai ir tinkamai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, įrodymai būtų visiškai patikrinti ir sugrupuoti, o kaltinamieji aktai būtų įteikti visiems, kurie įvykdė ar rėmė nusikaltimą. Procesas yra pernelyg lėtas, žinoma, susijęs su tyrimu, bet kartais daugiausia dėl reguliavimo procedūrų ir vėlavimų arba teisėkūros klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Tai turi apgailėtiną pasekmę – atlyginimo vilkinimas atviro nusikalstamumo situacijose, kai to labiausiai reikia, kaip dabartinio labai destruktyvaus karo, kurį Rusija vykdo prieš Ukrainą, atveju – kai kyla pavojus tautos išlikimui.

Žala ir kaina
Šios serijos pirmoje dalyje pateikiami kaltinimai Rusijai, atkreipiant dėmesį į argumentų, kuriais bandoma pateisinti ar kažkaip atleisti invaziją, atmetimą. Siaubingos nusikaltimo pasekmės ir toliau kaupiasi. 2022 m. lapkričio 27 d. civiliai , tarp jų 419 vaikų. Dar 10 368 žmonės, įskaitant 769 vaikus, buvo sužeisti. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tyrimų karo zonoje atlikimo apribojimus, skaičiai neabejotinai bus didesni. Nuo invazijos pradžios 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. daugiau nei 15,6 mln. ukrainiečių kirto sienas su kitomis šalimis, kai kurie iš jų, gyvenantys Rusijos okupuotoje teritorijoje, buvo priverstinai išvežti į Rusiją. Tarp pastarųjų, skaičiuojama, buvo pagrobta gerokai daugiau nei 8000 vaikų, o nepatvirtinti skaičiai – neteisėtai „įsivaikinti“ rusų.
„Statista“ ataskaitoje vien būsto infrastruktūrai per šešis mėnesius nuo Rusijos invazijos pradžios iki rugsėjo mėnesio padaryta žala įvertinta 50,5 mlrd. JAV dolerių. Dėl to daugybė ukrainiečių neturėjo tinkamo būsto, nes žiemai nebuvo pakankamai šildymo. Transporto infrastruktūrai padaryta žala vertinama 35,3 mlrd. JAV dolerių, o dar 41,3 mlrd. JAV dolerių sudarė nuostoliai pramonėje, žemės ūkyje, energetikos, komunalinių paslaugų, sveikatos priežiūros ir kitose srityse. Iki rugsėjo mėnesio buvo sugriauta daugiau nei 24 000 kilometrų kelių ir 320 tiltų , o 2300 švietimo įstaigų buvo apšaudytos artilerijos apšaudymo metu, iš kurių 286 buvo visiškai sunaikintos . Turbūt labiausiai nerimą kelia medicinos įstaigų sunaikinimas . Iš viso apgadintos 927 įstaigos, iš kurių 127 sugriautos. Šio mėnesio duomenimis, 40 % Ukrainos energetikos infrastruktūros buvo pažeista, todėl 4,5 mln. žmonių liko be elektros. Žinoma, naikinimas tęsiasi, ypač artėjant žiemai tyčia taikantis į energetikos sektorių . Ukrainos BVP nuo sausio iki rugsėjo sumažėjo 30 proc., o Nacionalinis bankas prognozuoja 33,4 proc. sumažėjimą šiemet.
Remiantis Pasaulio banko, Europos Komisijos ir Ukrainos vyriausybės 2022 m. rugsėjo 9 d. pateiktais skaičiavimais, Ukrainos reparacijų išlaidos viršys 349 mlrd. JAV dolerių . Jų atliktame greitojo žalos poreikių vertinime (RDNA) apskaičiuota, kad 105 mlrd. JAV dolerių iš šios sumos reikėtų skubesniu laiku, kad būtų galima atkurti sveikatos priežiūros infrastruktūrą, šildymą, būstą, transporto maršrutus, taip pat saugiai pašalinti nuolaužas, įskaitant sausumos minas. Darbai negali būti visiškai pradėti, kol nebus nutraukti karo veiksmai, kurie šiuo metu tik sustiprina problemą.
Finansavimo mechanika
Atrodo natūralu, kad nusikaltėlis moka už padaryto nusikaltimo padarytą žalą, ypač kai tas nusikaltimas buvo taip gerai suplanuotas ir surežisuotas, kad visi jį aiškiai suprastų. Nusikaltėlis čia pristatomas kaip du visumos pogrupiai – valstybė ir Putinas su savo išlaikytinių būriu. Abu subjektai turi didelį pasaulinį turtą, kurio didelė dalis yra įšaldyta, nors pirmasis kol kas sudaro didesnįjį iš šių dviejų. Rusijos Federacijos centrinis bankas užsienio investicijose yra įnešęs daugiau nei 300 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 100 mlrd. JAV dolerių yra Jungtinėse Valstijose. Privatus Rusijos užsienio turtasgali siekti net 1 trilijoną JAV dolerių.
JAV iždo sekretorė Janet Yellen užsiminė, kad visiškas įšaldyto užsienio turto konfiskavimas būtų neteisėtas, nes galiojantys JAV teisės aktai, konkrečiai 1977 m. Tarptautinių nepaprastųjų ekonominių įgaliojimų įstatymas (IEEPA), draudžia tokius veiksmus. Tarptautinė teisė panašiai atsilieka ir dėl reparacijų iš Rusijos vykdymo. Vienintelės aplinkybės, šiuo metu leidžiančios JAV konfiskuoti Rusijos turtą, būtų tiesioginis dalyvavimas ginkluotuose veiksmuose arba galimybė užginčyti teisėtą turto nuosavybę. Tačiau nauji teisės aktai galėtų tai lemti, kaip buvo Kanados atveju, kur teisėkūros veiksmai leido konfiskuoti asmenų ir subjektų, įtrauktų į šalies sankcijų sąrašą, turtą ir nereikalauti jo naudoti reparacijų tikslais.
Užsienio valstybių turtui JAV šiuo metu taikomas suverenus imunitetas ir jis yra apsaugotas nuo ieškinių. Jei tai būtų įveikta, kai kurie teigia, kad Rusija turėtų mažiau paskatų siekti taikos arba, kitomis aplinkybėmis, galėtų išprovokuoti panašaus pobūdžio atsakomuosius veiksmus, dėl kurių sugriūtų tarptautinė tvarka . Pirma, Rusija turėtų persvarstyti savo finansinę gerovę, jei staiga pritrūktų 300 mlrd. dolerių žinodama, kad šių lėšų nebebus galima panaudoti didžiuliams karo nuostoliams padengti. Taika galėtų būti pirmas ir vienintelis svarstytinas aspektas, o ne tolesnis konflikto eskalavimas, kurio ji negalėtų sau leisti, kol jos pinigai būtų perduodami šaliai, kurią ji šiuo metu persekioja. Priešingu atveju, branduolinio ginklo pasirinkimas pakenktų jos santykiams su Kinija ir Indija dar prieš bandant susidurti su tokių veiksmų pasekmėmis su NATO. Antra, būtų galima imtis tarptautinių teisės aktų, siekiant iš naujo nustatyti priemones, kuriomis šalys veikia siekdamos sušvelninti atvirą kariavimą ir kitų daromus žiaurumus. Šie nusikalstami veiksmai, kurie kenkia kitų šalių gerovei, kaip ir dabartinio konflikto atveju, atrodytų, kelia didesnę grėsmę tarptautinei tvarkai. Ir kodėl nebūtų civilizuotiau sustabdyti karo veiksmus teisėkūros ir finansinėmis priemonėmis, o ne užsitęsusiais fiziniais karo veiksmais, kurie labiau išsekina nacionalinius rezervus nei duoda ilgalaikių sprendimų.
JAV Kongrese šiuo metu rengiamas dvipartinis teisės aktas, kuriuo siūlomas 2023 finansinių metų Nacionalinės gynybos įgaliojimų įstatymo pakeitimas, suteikiantis prezidentui įgaliojimus konfiskuoti Rusijos centrinio banko turtą. Būtų įsteigtas Ukrainos paramos fondas, o valstybės sekretoriui suteikti įgaliojimai siųsti lėšas Ukrainai. Valstybės departamento Sankcijų koordinavimo biurui būtų suteikti ištekliai bendradarbiauti su sąjungininkais siekiant įsigyti panašų Rusijos suverenų turtą kitur. Taip pat tolesnis dvipartinis teisės aktas , kuris suteiktų prezidentui įgaliojimus konfiskuoti Putinui ir jo pagalbininkams priklausantį turtą, kad būtų galima skirti panašų finansavimą Ukrainos atstatymui. Šiuo atveju teisės aktu būtų nustatyta administracinio turto konfiskavimo procedūra, leidžianti konfiskuoti turtą, gautą iš atvirų teroristinių išpuolių ar akivaizdaus tarptautinių susitarimų pažeidimo.
JAV ir Kanada nėra vienintelės šalys, nagrinėjančios šį klausimą. Tiek Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel , tiek Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovas Josep Borrell išreiškė paramą tiems patiems veiksmams, kaip ir Vokietijos finansų ministras Christian Lindner. Opoziciniame argumente atkreipiamas dėmesys į tai, kad Rusijos banko rezervai yra viešieji pinigai ir turėtų būti laikomi teisėtais ištekliais, kitaip nei turtas, priklausantis tiems, kurie pasinaudojo glaudžiu ryšiu su Putino kleptokratija. Vis dėlto bankas veikia valstybei, kuri toliau vykdo žiaurumus, o visuomenė, anot valstybinės žiniasklaidos, ir toliau remia karą, kurio negalima pateisinti. Teiginys, kad diskusijos dėl Rusijos turto konfiskavimo kažkaip atitraukia dėmesį nuo pastangų sumažinti Rusijos energijos importo poveikį Europai, atrodo, nėra labai patrauklus. Pastaruoju metu buvo diskutuojama apie Rusijos naftos ir dujų tarifą, tačiau 27 šalių sutarimas šiuo klausimu vargu ar bus pasiektas, kaip ir deponuotos sąskaitos sukūrimo atveju, kuri priverstų Rusiją sumokėti nustatytą dalį Ukrainai, kol ji galės pareikalauti likusios dalies. Kas sulaikytų Rusiją nuo tiesiog atsisakymo parduoti Europai taikant tokius įpareigojimus? Naftos kainos apribojimas dėl tos pačios priežasties vargu ar turėtų didelį poveikį.
Taip pat yra silpnesnis argumentas, kad banko rezervų konfiskavimas nesuteiktų tiesioginės naudos, tokios kaip Rusijos pajėgų išvedimas ar Rusijos Ukrainos teritorinio vientisumo pripažinimas. Atrodo, kad tai nepripažįsta, jog šių lėšų tikslas būtų užtikrinti reparacijų mokėjimą. Be to, mintis, kad pagal dabartinius apribojimus Putinas ir jo ultranacionalistinė kamarila svarstytų galimybę išvesti savo kariuomenę ir pripažinti Ukrainos suverenitetą teritorijoje, kurią jie ką tik aneksavo, ribojasi su iliuzija.
Galiausiai, JAV ir Europos Sąjunga neturi begalinių rezervų ne tik sėkmingam karo tęsimui užtikrinti, bet ir tam, kad gautų finansavimą, reikalingą tiek neatidėliotinai pagalbai, tiek tautos atstatymui. Kiekviena tauta turės savo neatidėliotinų poreikių ir unikalių aplinkybių, kurios nulems nacionalinius prioritetus ir neišvengiamai turės įtakos įnašams į kitos kovojančios tautos reikalus. Trumpalaikiai finansiniai sprendimai (https://www.politico.eu/article/commission-weighs-joint-borrowing-for-ukraine/) yra labai svarbūs, tačiau jie nėra skirti užtikrinti reikalingą ilgalaikį saugumą. Kad dabartinėmis aplinkybėmis būtų atkurtas toks Maršalo planas, koks buvo 1948–1951 m., reikia didžiulio finansavimo ir nuoseklių visų tautų pastangų, ir reikėtų tikėtis, kad Rusija, kaip agresorė, turės finansuoti šias pastangas.
Pateptųjų turtas
Dabartinę Rusijos ekonominę padėtį simbolizuoja tai, kad susiformavo žmonių klasė, sukaupusi turtus tokiu mastu, kokio dar niekada nebuvo matęs šalis, kurioje vidutinis valandinis atlyginimas yra apie 8 JAV dolerius, o minimalus – 2 JAV dolerius, o mediana – 1 473 JAV dolerius. 2020 m. turtingiausi 1 proc. Rusijos gyventojų gaudavo daugiau nei 20 proc. šalies pajamų, naudodamiesi palankiais mokesčių tarifais. Ši turto nelygybė per daugiau nei 20 Putino valdymo metų padidėjo tiek, kad beveik 50 proc. viso turto priklauso šiam 1 proc. gyventojų. Kitaip tariant, 500 turtingiausių rusų turi didesnį turtą nei skurdžiausi 99,8 proc. rusų – tris kartus daugiaunei pasaulio vidurkis. Pats Putinas, regis, sukaupė nemažą turtą, kurį, pasak Billo Browderio, „Hermitage Capital Management“ generalinio direktoriaus ir Pasaulinės Magnitskio teisingumo kampanijos vadovo, jis vertinamas 200 mlrd. JAV dolerių.

Putinas sukūrė privilegijuotą turtingų išlaikytinių klasę, suteikdamas jiems galimybių sudaryti pelningas sutartis arba įsigyti didelės vertės turto minimaliomis sąnaudomis privatizuojant nacionalinius išteklius. Be kyšių, kuriuos jis gavo mainais, Putinas išlaikė turto kontrolę per šiuos agentus ir taip centralizavo savo valdžią iki tokio lygio, koks buvo matytas tik praeityje, kai carai prižiūrėjo imperinę Rusiją. Keletas šių asmenų su savo prabangiais dvarais, jachtomis ir lėktuvais buvo identifikuoti ir nukreipti į juos, tačiau šiuo metu įšaldyta tik apie 50 mlrd. JAV dolerių. Jų turtas buvo ne tik paslėptas per anoniminių priedangos įmonių sluoksnius, išsibarsčiusius po kelias ofšorines jurisdikcijas , bet ir perduodamas per šeimos narius bei kitus įgaliotinius. Vis dar reikia atlikti daug išsamaus tyrimo, kad būtų atskleistos didžiulės pinigų sumos, paslėptos visame pasaulyje. Šiuo tikslu JAV Teisingumo departamentas turi „KleptoCapture“ darbo grupę, kuri leidžia konfiskuoti turtą, susijusį su neteisėta veikla. Jungtinė Karalystė (JK) dabar reikalauja, kad asmenys nurodytų lėšų, kuriomis jie perka turtą JK, šaltinius, o sąskaitų įšaldymo orderiai (AFO) suteikia teismams galimybę įšaldyti lėšas, įtariamas susijusias su nusikalstama veikla. 2022 m. priimtas Ekonominių nusikaltimų (skaidrumo ir vykdymo) įstatymas reikalauja, kad užsienio subjektai, valdantys JK nekilnojamąjį turtą, būtų registruojami kaip naudos gavėjai. Keliose pasaulio šalyse jau kurį laiką galioja „Auksinės vizos“ nuostata, suteikianti teisę gyventi šalyje užsieniečiams, investuojantiems dideles pinigų sumas šalyje. Dėl to Malta tapo mėgstama Rusijos pinigų prieglobsčiu, kaip ir Kipras. Abi šalys, taip pat JK, dabar atsisakė šios politikos. Kelios kitos šalys tęsė šią praktiką ir vėliau įgijo pilietybę.
Moralinis dalykas.
Tipiškas dabartinių tarptautinių finansinių svarstymų dėl karo Ukrainoje bruožas yra skubumo stoka ieškant sprendimo konfliktui. Tarsi nebūtų įvertintas tragiškas situacijos aštrumas ir kad negalima pagrįstai argumentuoti, kaip panaudoti finansus kaip ginklą, siekiant priversti klausimą pasiekti teisingą išvadą. Fiskaliniai ekspertai, regis, puoselėja iliuziją, kad ekonominių sankcijų taikymas ir užsienio turto konfiskavimas kažkaip destabilizuoja tarptautinę finansų tvarką, neatsižvelgiant į tai, kad jau demonstruojamas atviras agresyvumas būtent tai ir padarė. Esmė – sukurti būdą, kaip suvaldyti tokį elgesį, kuris turėtų greitesnį poveikį, be tolesnių gyvybių praradimų, visuomenės sutrikdymo ir tarptautinių pasekmių pasaulinei prekybai ir gerovei. Užuot veidmainiškai vertinę tokius korekcinius finansinius sprendimus, galbūt turėtume apsvarstyti, kaip pasauliniai finansai galėtų būti veiksmingai panaudoti žmonių kančioms sumažinti, ir sukurti veiksmingą reguliavimo procedūrą, kuria tai būtų galima pasiekti. Subtilus požiūris į užsienio rezervų, kaip saugaus turto, statusą smarkiai kontrastuoja su neteisėto įsiveržimo į suverenią tautą žiaurumu ir aiškiu nusikalstamumu.
Rusijos banko rezervų konfiskavimas taip pat kelia susirūpinimą, kad šis žingsnis atimtų iš Rusijos galimybes įgyti įtakos būsimose derybose ir kad rezervų grąžinimas suteiktų galimybę derėtis. Toks požiūris leistų Rusijai siūlyti reparacijų finansavimą. Vienintelis dalykas, blogesnis Rusijai nei jos rezervų konfiskavimas, būtų tai, kad ji dabar pripažintų kaltę dėl invazijos ir savanoriškai įsipareigotų mokėti už Ukrainos atstatymą.
Vienašališkas JAV rezervų konfiskavimas taip pat buvo vertinamas kaip galintis destabilizuoti jos aljansą su kitomis konflikte prieš Rusiją susivienijusiomis tautomis. Dabar, regis, taip yra daug mažiau, nes kitos tautos pasinaudoja ta pačia prerogatyva situacijai spręsti.
Keletas praeities atvejų, kai sąmoninga nusikalstama veikla buvo akivaizdi, pateisino neatidėliotinus veiksmus, kurie būtų išgelbėję daugybę gyvybių ir apsaugoję tautas nuo katastrofiškų infrastruktūros nuostolių ir ekonominio žlugimo. Kadangi pasaulio bendruomenė dabar yra tokia ekonomiškai tarpusavyje priklausoma, ar ne laikas tarptautiniu mastu imtis tiesioginių fiskalinių priemonių, skirtų sustabdyti šiurkštų ir, tiesą sakant, pasenusį bei brutalų elgesį, kol jis nepasiekė tokio masto, koks yra Ukrainoje?
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2022. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.
Dėkoju už labai apgalvotą esė. Esu antros kartos ukrainiečių kilmės amerikietis. Skausmas, kurį patiria Ukraina, yra neapsakomas žodžiais. Jūsų esė nurodo sprendimą, kuris padėtų. Ačiū.