Nusikaltimas ir bausmė (1 dalis)

Europos Sąjunga (ES) neseniai paskelbė Rusiją terorizmą remiančia valstybe. Pernelyg dažnai nusikaltimas žmoniškumui, nors ir akivaizdus visiems, nėra visuotinai smerkiamas. Užslėpti motyvai, mažiau garbingi, leidžia jam tęstis, o pasaulinė bendruomenė lieka paralyžiuota ekonominių, geopolitinių ir teisinių svarstymų. Rusijos invazija į Ukrainą yra toks nusikaltimas. Dabartinės padėties susitaikymas, regis, normalizuoja nusikaltėlio elgesį ir suteikia tam tikrą pateisinimą nusikaltimui. Žinoma, mintis, kad akivaizdus nusikalstamumas yra bent kiek leidžiamas, lieka nepaneigiama. Galiausiai kenčia tie, kurie nukentėjo, tie, kurie išgyveno nusikaltimą. Gyvybių praradimo neįmanoma įveikti. Vaikų pagrobimas išlieka smerktinas ir neatleistinas.

Borodiankoje sugriautas daugiabutis.

Neapykanta išliks ištisas kartas, labiau nei anksčiau. Negalima paneigti Ukrainos valios toliau priešintis ir atgauti gyvenimo būdą, pagrįstą jos istorija, kultūra ir tikėjimu. Lieka tik materialiniai nuostoliai – tie gyvenimo elementai, kurie leidžia atkurti pilietinę visuomenę šalyje, kuri tiesiog norėjo tęsti savo egzistavimą Europos bendruomenėje, kurioje jautė turinti ateitį.

Ar Rusija, valdant dabartiniam režimui, nuspręs grįžti į pasaulinę bendruomenę kaip garbinga ir geranoriška dalyvė pasauliniuose reikaluose, ar ir toliau bus laikoma atstumtąja, daugiausia priklauso nuo vieno individo užgaidų. Šiuo metu atrodo, kad jis negali atsisakyti kurso, kuriuo lemtingai pasmerkė savo tautą. Nors nusikaltimas ir toliau vyksta, pastaruoju metu buvo diskutuojama apie keletą svarbių klausimų, susijusių su dabartinio konflikto priežastimis ir būtinomis reparacijomis, kurias reikia peržiūrėti, kad būtų galima pradėti nustatyti sprendimo kursą.

Kaltė

Pagrindinis nusikaltimas, kuriam nebuvo jokio priimtino pateisinimo, yra susijęs su dominuojančio regioninio autokratinio režimo – Rusijos – įsiveržimu į Ukrainą, suverenią valstybę. Pakanka paminėti šį vienintelį klausimą, kad argumentas būtų pagrįstas.

Rusija tris kartus pasirašė susitarimus, kuriuose išreiškė pagarbą atskirų tautų suverenioms teisėms taikiai egzistuoti pagal nustatytas sienas. Pirmoji iš jų buvo Jungtinių Tautų Chartija, pasirašyta 1945 m. Antroji buvo susijusi su Belovežo susitarimais 1991 m., kuriais buvo įsteigta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, kuri pakeitė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS). Paskutinė buvo 1994 m. Budapešto memorandumas, kuriuo Ukraina prisijungė prie Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties. Ukraina įvykdė savo pažadą pašalinti visus branduolinius ginklus iš savo teritorijos, Rusijos Federacijai, Jungtinėms Valstijoms ir Jungtinei Karalystei garantuojant jos sienų, nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugą. 1997 m. NATO ir Rusijos steigimo akte Rusija dar kartą įsipareigojo nekelti grėsmės jokiai NATO ar ne NATO valstybei, nors 2004 m. ji kišosi į Ukrainos rinkimų procesą, dėl kurio kilo Oranžinė revoliucija , o 2007 m. vykdė kibernetines atakas prieš Estiją. 2008 m. ji įsiveržė į Gruziją, o 2014 m. užėmė Krymą. Labai abejotinas referendumas Kryme lėmė absurdiškus rezultatus, kokie matomi tik per Rusijos prezidento rinkimus. Kaip įprasta Rusijoje, po to įvyko neteisėta Krymo aneksija.

Žiaurus Rusijos okupantų elgesys Ukrainoje sukėlė baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus, kurių yra keletas – masinis gyventojų perkėlimas; priverstinis deportavimas; beatodairiškas civilių įstaigų bombardavimas; tyčinis sveikatos priežiūros įstaigų ir energetikos infrastruktūros taikymasis; kankinimas; masinės egzekucijos; išžaginimas; vaikų grobimas; gamtos išteklių konfiskavimas; ir asmeninio turto vagystė. Tai gėdingas elgesys, nevertas jokios tautos, kuri skelbiasi esanti civilizuota, ir tikrai ne tokios, kuri siekia pateisinti invaziją.

Charkive mokykla sunaikinta Rusijos raketų.

Nepaisant Vladimiro Putino pareiškimo, kad Rusija susitaikė su geopolitinėmis realijomis, susidariusiomis po SSRS iširimo, kad jis neokupuos Ukrainos ir gerbs Ukrainos suverenitetą, jo ketinimai įrodė kitaip. Atotrūkis tarp to, ką Putinas sako, ir to, ką Putinas daro, dar kartą aiškiai išryškėjo jam aneksavus Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės regionus, panašiai kaip jis tai padarė su Krymu.

diskusijų , ar Vakarai, o ypač Jungtinės Valstijos, turėtų būti laikomos atsakingomis už įvykių grandinę, lėmusią šią katastrofą. Poreikis prisiimti kaltę čia sutampa su anksčiau Rusijos išreikštu įsitikinimu, kad NATO įsiveržė į jos sienas ir kad tai buvo laikoma grėsme jos saugumui. Neabejotina, kad dauguma Rytų Europos valstybių kartu su Baltijos valstybėmis – Estija, Latvija ir Lietuva – tapo NATO narėmis dėl su savo saugumu susijusių priežasčių. Buvo išreikštas susirūpinimas dėl Maskvos reakcijos į tai. Kai kurie ekspertai citavo George'ą Kennaną, amerikiečių diplomatą, kuris 1940-ųjų pabaigoje pasisakė už SSRS ekspansinių ketinimų, vedusių prie Trumano doktrinos priėmimo, suvaržymo politiką. Įdomu tai, kad Kennanas vėliau perspėjo, jog NATO išplėsti savo buvimą iki Rusijos sienos būtų klaida.

Tačiau Švedija ir Suomija , pastaroji su 1350 kilometrų ilgio siena su Rusija, žadančios prisijungti prie NATO , regis, Rusijoje beveik nesukėlė jokio susidomėjimo . Tad kaip dėl argumento dėl NATO įsiveržimo? Atrodo, kad jis išblėso ir tapo dar vienu nesėkmingu bandymu pateisinti neteisėtą karą. Akivaizdu, kad čia teigiama priešingai – kaimyninės suverenos valstybės nori atmesti vis autoritariškesnio ir karingesnio režimo bauginimą.

Lenkija, Vengrija ir Čekija buvo pirmosios iš Rytų bloko šalių, prisijungusių prie NATO 1999 m. Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija buvo priimtos 2004 m., kaip ir Estija, Latvija ir Lietuva. Rusija, suprasdama keblią padėtį, perspėjo ankstesnes Varšuvos pakto nares dėl tokių veiksmų, tačiau visiems buvo akivaizdu, kad didesnė integracija su Europa yra pageidautina, atsižvelgiant į ankstesnę patirtį su dominuojančia Rusija ir grėsmę, kurią ji vis dar gali kelti. NATO čia nespaudė. Šaltojo karo metu Rusija skyrė daugiau laiko ir energijos karinėms ar policijos operacijoms prieš savo Varšuvos pakto nares nei kitur. Užuot laikęs šią besikeičiančią dinamiką priežastimi permąstyti Rusijos vietą Europos bendruomenėje, Putinas sugriežtino savo poziciją, kai 2004 m. pamatė, kad Ukrainos nuotaikos krypsta į Vakarus ir demokratizacijos kelią.

Rusijos kišimasis į Ukrainos politinius ir vyriausybinius reikalus buvo gerai įsišaknijęs iki 2004 m. prezidento rinkimų. Prorusiškas kandidatas Viktoras Janukovyčius ir jo Regionų partija buvo vienas iš tokių įtakos kanalų. Janukovyčius buvo apkaltintas rinkimų sukčiavimu, dėl kurio kilo nacionalinis protestas, žinomas kaip Oranžinė revoliucija. Tai lėmė antrus rinkimus, kuriuose prezidentu tapo jo oponentas Viktoras Juščenka. Juščenka rinkimų kampanijos metu buvo apsinuodijęs dioksinu – įvykis, priskiriamas Putinui , nors ir neįrodytas . Tačiau įprotis apsinuodyti tebėra vienas iš labiausiai Putino režimo mėgstamų žudymo būdų . Tuo

metu Jungtinės Valstijos jau buvo pasisakusios už demokratinius pokyčius, tačiau nedalyvavo finansuojant opoziciją , kuri priešinosi prorusiškai frakcijai. Per kelerius metus JAV Tarptautinės plėtros agentūros ir Nacionalinio demokratijos fondo remiama parama buvo skirta demokratinių procesų tyrimams, nepriklausomai žiniasklaidai, laisvų ir sąžiningų rinkimų organizavimui ir rinkimų stebėjimui. Tai buvo daroma bendradarbiaujant su ES agentūromis. Parama buvo visiškai nešališka.

Vėliau Amerikos kišimasis į Ukrainos politinę sceną pasireiškė 2005 m., kai Regionų partija pasamdė Paulą Manafortą politiniu konsultantu. Vėliau Manafortas pasirodė kaip Donaldo Trumpo prezidento rinkimų kampanijos vadovas. Būdamas prorusiškos politinės frakcijos Ukrainoje lobistu, jam buvo pavesta užduotis paversti Janukovyčiaus įvaizdį išgalvotu, provakarietišku demokratiniu reformatoriumi. Tuo metu Rusijos žvalgybos agentai jau buvo įsitvirtinę įvairiose Ukrainos vyriausybinėse institucijose, aiškiai siekdami daryti įtaką prorusiškoms nuotaikoms.

Regionų partija, tuo metu taip pat žinoma dėl savo prorusiškų pažiūrų, buvo apkaltinta tapusi „Donecko gangsterių ir oligarchų prieglobsčiu“ – tipiška Rusijos politinės arenos tendencija per visą Putino kadenciją. Manafortas toliau organizavo šmeižto kampaniją prieš Juliją Tymošenko, opozicijos lyderę 2010 m. prezidento rinkimuose, kaltindamas jos partiją antisemitizmo kurstymu ir žmogžudysčių vykdymu. Be to, politiškai motyvuotas Tymošenko nuteisimas už piktnaudžiavimą valdžia ir lėšų pasisavinimą užtraukė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Europos Žmogaus Teisių Teismas vėliau nusprendė, kad jos areštas ir nuteisimas buvo neteisėti. Janukovyčius laimėjo prezidento rinkimus 2010 m. remdamasis platforma, kuria buvo skatinama stoti į ES.

Janukovyčiaus prezidentavimas pasižymėjo asmeniniais kraštutinumais, Stalino genocido Ukrainoje 1930-aisiais neigimu ir galiausiai nesugebėjimu 2013 m. pasirašyti Asociacijos sutarties su ES. Nors pastaroji suteikė didelių prekybos lengvatų su Vakarų Europa, įskaitant prieigą prie teismų ir bankų sistemų, Putinui ji buvo nepriimtina ir todėl Janukovyčiui nepakeliama. Po to įvyko Euromaidano protestas , arba „Orumo revoliucija“, kaip jis vėliau buvo pavadintas. Janukovyčius pabėgo iš šalies į Rusiją, o Ukrainos parlamentas, kaip numatyta jų konstitucijoje, paskelbė naujus prezidento rinkimus.

Putinas, žinoma, jautėsi turįs teisę paskelbti šį reikalą perversmu ir per dvi dienas prasidėjo prorusiškos demonstracijos, į Krymą įsiveržė neoficialios uniformuotos Rusijos kariuomenės pajėgos, o vyriausybiniai pastatai buvo užimti. Panašus procesas per du mėnesius vyko ir rytų Ukrainos Donbaso regione; šį kartą Rusijos finansuojamoms separatistų pajėgoms vadovaujant Rusijos daliniams. Šie įvykiai atspindi sąmoningą Rusijos kišimąsi gerokai prieš Putino paskelbtą „perversmą“.

Galbūt Rusijai atėjo laikas iš naujo įvertinti savo vietą pasaulio reikaluose ir nustoti bandyti atgaivinti praeities šlovę ar klausytis autokratiškų lyderių, kurie žada suteikti tokią šlovę, kokia priklausė praėjusiems amžiams. Palikta be pančių ir neatskaitinga, Rusijos autokratija tęs savo tarptautinį nusikalstamumą su jai įprasta saviteisumo retorika. Ji turi būti priversta atsakyti už savo siaubingus nusikaltimus, kaip ir turėtų būti padarytas bet kuris nusikaltėlis. Galbūt tada ši konkreti istorijos pamoka pagaliau ateis.



Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2022. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.


3 mintys apie „Nusikaltimas ir bausmė (1 dalis)“

  1. Dar vienas puikus įrašas! Rusijos baudžiamasis persekiojimas už karo nusikaltimus bus Vakarų demokratijų ryžto išbandymas. Ir kitaip nei praeityje (Niurnberge), negalime sau leisti laukti, kol Rusija pralaimės šį karą (o ji pralaimės), kad būtų pradėtas koks nors baudžiamasis persekiojimas.

  2. Labai išsamus tinklaraščio įrašas. Jį buvo lengva perskaityti, suprasti ir suvokti Rusijos elgesio mastą! Ačiū.

Komentarai išjungti.