Taigi, kas nori būti Rusijos dalimi?

Prieš trejus metus, kai Rusija aiškiai parodė savo imperialistinius ketinimus įsiverždama į Ukrainą, ji tikėjo, kad Ukrainos žmonės iš tikrųjų neturi savo šalies. Kaip paaiškėjo, Rusijos nusivylimui, ukrainiečiai manė kitaip, ir jiems pakako, kad jie atlaikytų daugiau nei tūkstantį dienų žiaurų karą su tokia nacionaline valia , kuri mestų iššūkį bet kuriai tautai padaryti tą patį. Tuo pačiu jie padarė didelių nuostolių Rusijos kariuomenei, todėl dabar jai sunku išlaikyti veiksmingą puolimą, o jos karo ekonomikai gresia žlugimas, jei ji tęs dabartiniu kursu.

Infliacinis spaudimas kartu su didelėmis palūkanų normomis, darbo jėgos trūkumu ir sumažėjusiu vidaus produktyvumu stumia Rusiją į stagfliaciją. Vienintelis sprendimas dėl šių katastrofiškų aplinkybių tenka Vladimirui Putinui – žemo rango KGB pareigūnui, tapusiam diktatoriumi, kurio vadovavimas griūvančiai šaliai, regis, tęsiasi amžinai. Esant tokiai padėčiai, kaip šiuo metu Rusijos okupuotos Ukrainos teritorijos žmonės jaustųsi turėdami prisijungti prie žlugusios valstybės po neteisėtos invazijos ir nuolatinių piktnaudžiavimo?

Didžiojoje rytų Ukrainos dalyje gyveno rusakalbiai, kurie prieš invaziją palankiai vertino kaimyninę Rusiją. Kaip dalį savo kankinimų kupinų šios invazijos pateisinimų litanijos, Putinas melagingai apkaltino Ukrainos vyriausybę etninių rusų persekiojimu, panašiai kaip Adolfas Hitleris persekiojo etninius vokiečius prieš 1938 m. įsiverždamas į Čekoslovakiją. Nepaisant akivaizdžių gerų Putino ketinimų šių rusų atžvilgiu, jis ėmėsi naikinti ištisus kaimus ir miestelius bei niokoti miestus, kuriuose gyveno etniniai rusai, beatodairiškai apšaudydamas artilerijomis.

Gyvenamasis pastatas, į kurį 2023 m. kovo 23 d. per plataus masto Zaporožės (Ukraina) apšaudymą pataikė Rusijos raketa. Nuotraukos autorius: deniska_ua

Iki 2024 m. pabaigos dauguma iš 12 456 civilių mirčių Ukrainoje, kurias sukėlė Rusijos įsiveržimai, įvyko rytų Ukrainoje. Jo kareiviai prievartavo ir žudė civilius gyventojus, grobė vaikus, vogė turtą ir kitaip terorizavo gyventojus.

2022 m. gegužę, praėjus vos trims mėnesiams nuo karo pradžios, 82 proc. gyventojų neigiamai vertino Rusiją ir jos režimą, 81 proc. pritarė prisijungimui prie Europos Sąjungos (ES), o 71 proc. norėjo didesnio saugumo prisijungus prie NATO. Niekam netikėtai, 2022 m. rugsėjį Rusija jautėsi įpareigota aneksuoti iš dalies okupuotas Zaporožės ir Chersono teritorijas pietryčių Ukrainoje. Tai įvyko po viešo balsavimo, kuriame atitinkamai 93 proc. ir 87 proc. ką tik užpultų žmonių pasisakė už aneksiją. Panašūs įvykiai tuo pačiu metu vyko rytinėse Luhansko ir Donecko teritorijose, kur buvo paskelbti dar džiugesni rezultatai – 98 proc. ir 99 proc. Šie skaičiai primena keletą paties Putino fiktyvių rinkimų sėkmių per 25 metus, kurios užtikrino jo diktatorišką valdymą Rusijoje. Jo itin centralizuota valdžia lėmė vis labiau represyvų režimą, kuris pajungė teismų sistemą, užblokavo nepriklausomą žiniasklaidą ir sutelkė turtą elitinėje visuomenės grupėje. Tai ta pati valdžia, kuri dabar privedė pasimetusią Rusiją prie nusikalstamos agresijos akto.

Pati invazija turėjo savų sunkumų. Rusijos karių aukų (t. y. žuvusiųjų, dingusiųjų ir sužeistųjų) skaičius per pastaruosius trejus metus dabar viršija 870 000, o įrangos nuostoliai apima daugiau nei 10 180 tankų, 21 170 šarvuočių, 23 670 artilerijos sistemų, 370 lėktuvų, 331 sraigtasparnį ir daug daugiau, įskaitant daugiau nei trečdalį Rusijos Juodosios jūros laivyno, kurių visų gamyba mažai atsipirko. Ukrainoje pasiekti teritoriniai laimėjimai gali keistis ir iki šiol nublanko, palyginti su pastangomis juos įgyti. Per pastaruosius metus ukrainiečiai užėmė Rusijos teritoriją Kurske, pažemindami Kremlių ten patirtais 40 000 aukų, iš kurių 16 000 žuvo, o jų sąjungininkai Šiaurės Korėjoje paaukojo 4000 žuvusiųjų, prarasdami visą brigadą ir palikdami likusias dvi be kovinių pajėgumų.

Dmytrivkos kaimo pakraštys šiaurės rytų Ukrainoje, 2022 m. balandžio 2 d. Rusų tanko ir jį supančių šarvuočių liekanos po Ukrainos puolimo. Nuotraukos autorius: „ Drop of Light“.

Padėtis Rusijoje, atsižvelgiant į visuomenės abejingumą, nėra itin pavyzdinga. Rusijos pajamų nelygybė yra viena didžiausių pasaulyje, o 10 proc. turtingiausių rusų valdo beveik pusę šalies nacionalinių pajamų iki mokesčių. Tiesą sakant, 2017 m. 10 proc. turtingiausių Rusijos gyventojų valdė 87 proc. Rusijos Federacijos (RF) turto . Tais pačiais metais atliktoje apklausoje 45 proc. rusų skurdą laikė pagrindine šalies problema, o beveik 20 milijonų rusų neturi pakankamai pinigų pragyvenimui.

Rusijos invazija į Ukrainą dar labiau sutelkė politinę galią pertvarkytos elito klasės rankose, o tarptautinės sankcijos tik padidino jau seniai įsitvirtinusią pajamų nelygybę. Naujų politiškai susijusių šeimos verslų, kuriuose turtas vis dažniau paskirstomas tarp šeimos narių ir nėra viešai kontroliuojamas, Rusijoje, kaip ir buvo nuspėjama, lėmė sumažėjusį inovacijų diegimą ir produktyvumą, o tai sukėlė ekonominę sąstingį daugelyje sektorių. Iki 2022 m. pajamų skirtumas pastebimai padidėjo – rusai, uždirbantys daugiau nei 2075 USD per mėnesį, sudarė 0,5 % gyventojų, o 68 % gyventojų uždirbo mažiau nei 415 USD per mėnesį.

Putino karo ekonomika padidino dabartines Rusijos karines išlaidas iki 6,3 % BVP 2025 m., padidindama gynybos išlaidas 25 % iki 145 mlrd. JAV dolerių ir sudarydama beveik trečdalį visų 2025 m. biudžeto išlaidų, kurios siekia 446 mlrd. JAV dolerių. Karinėms ir saugumo paramos agentūroms finansuoti reikia dar 38 mlrd. JAV dolerių, todėl bendros su karo pramone susijusios išlaidos padidėja iki beveik 41 % arba 183 mlrd. JAV dolerių. Rusijos karo kaina gerokai išaugo nuo 59 mlrd. JAV dolerių išlaidų 2022 m., pirmaisiais konflikto metais. Palyginimui, 2025 m. išlaidos sveikatos priežiūrai sudarys vos 0,87 % BVP arba 20 mlrd. JAV dolerių. Per karą Ukrainoje buvo pranešta apie padidėjusį infekcinių ligų, įskaitant COVID-19, cholerą, tuberkuliozę ir ŽIV/AIDS, skaičių visoje Rusijoje, o sveikatos priežiūros sistema tebėra neišvystyta. vidaus investicijųsavo ruožtu mažina visuomenės toleranciją dabartinei ekonominei nelygybei, dėl kurios jie atsisakė savo asmeninių laisvių režimui, ir kursto nepasitenkinimą namuose.

Rusijos 2022–2025 m. pajamos iš pagrindinio iškastinio kuro eksporto, regis, sudarė beveik 876 mlrd. JAV dolerių, nors didelė dalis viešai prieinamos informacijos apie jos energetikos sektorių buvo užmaskuota ir nustatyta tik netiesiogiai. Remiantis tokiais rodikliais, 2024 m. pajamos, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 28 %, o nafta ir dujos dabar sudaro 30 % visų biudžeto pajamų. Šį rezultatą sunku suderinti su pranešimais apie beveik 10 % naftos eksporto sumažėjimą, kurį lemia daugybė Ukrainos smūgių Rusijos naftos perdirbimo gamykloms ir tolesnis Vakarų sankcijų griežtinimas.

Ukrainos žemėlapis su besiribojančiomis šalimis ir Rusijos okupuotų Luhansko, Donecko, Zaporožės, Chersono ir Krymo teritorijų (t. y. sričių) identifikavimu. Nuotraukos autorius: magr80

Atrodo, kad sunkiau apčiuopiamas veiksnys buvo prekyba auksu. Rusija užima antrąją vietą pasaulyje pagal aukso gamybą po Kinijos ir didina gamybą. Jos rublis buvo pakeistas į aukso standartą 2022 m. pradžioje, maždaug invazijos metu. Rusijos aukso atsargos buvo naudojamos vidaus ir užsienio sandoriams, prekiaujant auksu įvairiose aukso luitų biržose, taip apsaugant Rusiją nuo pasaulinių finansinių manipuliacijų . Kaip ir kitų prekių, aukso kainos svyruoja. Mintis pasikliauti auksu pasauliniuose sandoriuose, siekiant išvengti tarptautinių sankcijų, labiau rodo Rusijos neviltį, nes ji tikisi, kad artimiausiu metu auksas pralenks JAV dolerį ir taps pageidaujama pasauline prekybos valiuta

Nesvarbu, ar nuspręsime priimti Putino pareiškimus apie Rusijos ekonomikos atsparumą tarptautinių sankcijų akivaizdoje, ar abejoti jų teisingumu, atsižvelgiant į Kremliaus nenorą skelbti svarbių ekonominių duomenų, artimiausios ateities perspektyvos nėra labai trapios. Rusijos karo meto ekonomika buvo finansuojama įkeičiant jos ateitį, todėl galima tikėtis atsiskaitymo. Karinės pramonės darbuotojų atlyginimai labai išaugo, o dėl darbo jėgos trūkumo vidaus pramonė dirbo nepakankamai efektyviai ir negalėjo patenkinti paklausos. Dėl to padidėjęs užsienio importas sumažino rublio vertę ir paskatino infliaciją. Nacionalinio turto fondo likvidūs rezervai sumažėjo nuo 117 mlrd. JAV dolerių 2021 m. iki 31 mlrd. JAV dolerių 2024 m. pabaigoje. Viešojo sektoriaus darbuotojų ir pensininkų atlyginimai ir išmokos siejami su oficialia 9 % infliacija, o ne su vidaus kainomis , kurios viršijo 20 %. Ironiška, bet būsto rinką palaikė didžiulės išmokos, mokamos kariškiams: 11 000 JAV dolerių premijos už stojimą į darbą ir 34 000–53 000 JAV dolerių metinės pajamos.

Trumpo administracija nusprendė dabar daugiausia bendradarbiauti su Rusija ir jos autoritarinių režimų ašimi, tariamai siekdama įgyti įtakos Kinijai . Be abejo, yra ir kitų priežasčių , kodėl tai, ką dauguma laiko keistu JAV prezidento žingsniu. Trumpo bandymas išgauti iš prezidento Zelenskio Ukrainos mineralinių išteklių teises atskleidė jo norą pasipelnyti iš kitos šalies sunkių aplinkybių. Keistas Trumpo sprendimas pavadinti Zelenskį „ diktatoriumi “ ir bandyti priversti surengti prezidento rinkimus, kai Ukraina yra užsiėmusi karu, atkartoja Putino retoriką . Žinoma, prezidento rinkimai Ukrainoje suteiktų Putinui galimybę kištis ir taip paveikti Rusijai palankų rezultatą. Taip pat akivaizdu, kad Putinas neketina atsisakyti iš dalies okupuotų rytų ir pietryčių Ukrainos teritorijų, įskaitant Krymą, – priemonės, kurią , regis, remia pats Trumpas

Jei konfliktas bus išspręstas, Rusijai sparčiai artėjant prie ekonominio lūžio taško, išlaidos kariniam personalui neabejotinai sumažės. Infliacija greitai išeikvotų šių veteranų sukauptas išmokas, o šie savo ruožtu atsidurtų visuomenėje be visuomenės gerovės, kuri jiems buvo prieinama prieškario metais. Kalbant apie tuos, kurie gyvena karo nuniokotoje, Rusijos okupuotoje Rytų Ukrainoje ir dabar gali atsidurti nuolatinės Rusijos įtakos veikiami, padėtis būtų daug blogesnė, nes jie neturėtų lengvai prieinamų lėšų savo visuomenei atkurti. Tai prieštarautų aplinkybėms likusioje Ukrainos dalyje, kur reparacijos jau planuojamos. Padėtis bus labai panaši į tą, kuri ištiko Vokietiją, kai ji po karo prieš 80 metų atsidūrė padalinta į vakarų sąjungininkų bloką ir rytų sovietų bloką.

Taigi, lieka klausimas, ar nebūtų patartina surengti referendumą, kurį valdytų Jungtinių Tautų (JT) sankcionuota tarptautinė komisija, kuri suteiktų neteisėtai Rusijos aneksuotų Ukrainos teritorijų žmonėms teisę egzistuoti taip, kaip jie nori. Ši teisė, remiantis JT Chartija, reikalauja apsisprendimo ir ši teisė turi būti deklaruojama nepaisant tironų užgaidų.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2025. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.