Putino šansai (2 dalis) – žmonių prigimtis

XXI amžiaus autoritarinio valdymo raktas yra apgaulė – slėpimasis nuo rimtos kritikos, tuo pačiu metu primesiant progresyvią visuomenės kontrolę įvairiomis priemonėmis, įskaitant slaptosios policijos įkūrimą, siekiant užtikrinti apsauginius barjerus, neleidžiančius panaikinti tos kontrolės. Tačiau susidaro aplinkybės, kai „juodoji gulbė“ išplėšia tą kontrolę, kartu su savimi atsinešdama praeities apgaulės suvokimą, sustiprintą visų neišspręstų nuoskaudų šioje nešvarioje istorijoje. Tai pasikartojanti autoritarinės Rusijos istorija – 1917 m. bolševikų revoliucija, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) žlugimas – istorija, vėl pakeliui į korumpuoto režimo katastrofišką pabaigą.

Visuomenės nuotaikos

Ankstyvaisiais Vladimiro Putino „specialiosios karinės operacijos“ (SMO) Ukrainoje etapais Rusijos visuomenės nuomonė labai palaikė Kremliaus karinį planą. Apklausos nuolat rodė daugiau nei 70 % paramą invazijai, panašiai kaip ir 2014 m. neteisėtai Krymo aneksijai. Daugelio šalininkų pateiktas šios „neišvengiamos agresijos priemonės“, kaip ji buvo vadinama, argumentas buvo „gintis nuo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO)“, kas atrodė šiek tiek dirbtinai, nes NATO taip pat save apibrėžė kaip gynybinę organizaciją, efektyvumas. Ši nuotaika pabrėžia valstybinės propagandos, kuria bandoma pateisinti karą taip, tarsi Rusija būtų auka, veiksmingumą, lygiai taip pat, kaip ji bando įtikinti visuomenę Putino misija „denacifikuoti“ Ukrainą ir apsaugoti rusakalbius Rytų Ukrainos gyventojus nuo fašistinės priespaudos. Tokia retorika netgi sugebėjo įtikinti kai kuriuos mažiau išsilavinusius Jungtinių Valstijų (JAV) Atstovų Rūmų narius ta pačia nesąmonė. Tačiau tarp karo šalininkų Rusijoje taip pat nėra neįprasta baimė dėl neigiamų pasekmių už bet kokius režimui prieštaraujančius pasisakymus ir būdingas rusų pasyvumas, kylantis iš istorinės nuomonės, kad dažnai tikimasi paklusti valstybei.

JAV Kongreso pastatas, kuriame įsikūrę demokratų kontroliuojamas Senatas ir respublikonų kontroliuojami Atstovų Rūmai, kuriuose įstrigo diskusijos dėl pagalbos Ukrainai finansavimo, kurias teikia ekstremistinė respublikonų frakcija, tikėdamasi užsitikrinti papildomų nuolaidų dėl JAV pietinės sienos, nepaisant jau pasiektos nemažos pažangos. Nuotraukos šaltinis: S.Borisovas

Iki 2022 m. kovo pradžios visoje Rusijoje tikrai vyko masiniai antikariniai protestai, o Rusijos policija per pirmąsias kelias savaites jau suėmė apie 13 500 aktyvistų . Vien kovo 6 d. per plačiai paplitusį protestą 69 miestuose buvo sulaikyta daugiau nei 5000 žmonių. Iki balandžio mėnesio buvo suimta daugiau nei 15 000 protestuotojų, kurie skundėsi netinkamu elgesiu ir dėl to neteko darbo už dalyvavimą. Iki liepos vidurio 200 Rusijos miestų buvo sulaikyta 16 000 protestuotojų. Už Rusijos ribų protestai sulaukė daugiau dėmesio dėl žiniasklaidos cenzūros, visiško nepriklausomos žiniasklaidos panaikinimo, propagandos klaidinimo ir socialinių tinklų uždarymo, taip izoliuojant įvykius vieną nuo kito šalies viduje. Dauguma rusų, kitaip, mažai žinojo apie bet kokius vyriausybės apribojimus žurnalistams, aktyvistams ar Putino kritikams. Iš tų nedaugelio, kurie žinojo, 73 % buvo susirūpinę dėl tokių veiksmų, suprasdami asmeninę izoliaciją, kuri atsiranda dėl tokių priemonių.

Protestuotojo sulaikymas Puškino aikštėje (Maskva) mitinge prieš „specialiąją karinę operaciją“ netrukus po jos paskelbimo 2022 m. vasarį. Nuotraukos šaltinis: Konstantinas Lenkovas

Daugybė gerai aprašytųir visuomenei žinomų atvejų, kai gana žymūs rusai nerangiai „krito“ iš viršutinių aukštų balkonų ir langų arba, dar paprasčiau, laiptais žemyn, liudija apie pasekmes . Buvo reklamuojami ir mažiau smurtiniai rezultatai. Netrukus po invazijos į Ukrainą Rusijos valdžia, regis, turėjo drastiškai padidinti žodžio laisvės cenzūrą kaip represijų kampanijos dalį, kriminalizuodama „klaidingos informacijos“ apie kariuomenę skleidimą ir skirdama baudas arba laisvės atėmimą iki 15 metų. Tie, kurie buvo pastebėti už tam tikrą recidyvizmo arba galbūt už tam tikrą socialinį statusą ar profesiją, susidurdavo su akivaizdžiai smurtiniu nusižengimu.

Smurtinis antikarinio mitingo Sankt Peterburge dalyvių išvaikymas ir masinis sulaikymas. Nuotraukos šaltinis: Aleksejus Dušutinas

Iki 2022 m. rugsėjo mėn., praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pradžios, 20 proc. rusų nesutiko su karu. Tai greičiausiai buvo miestuose gyvenantis jaunimas , palaikęs antiputiniškus opozicijos veikėjus ir geriau susipažinęs su Vakarų kultūra. Reguliariai įvedama karinė prievolė Rusijoje šiems jaunuoliams įgavo naują prasmę, paskelbus apie Putino „specialiąją karinę operaciją“ (SMO) Ukrainoje. Rusijos ginkluotosios pajėgos reguliariai šaukdavo vyrus kas pusmetį, o pavasario šaukimas paprastai vykdavo nuo balandžio 1 d. iki liepos 15 d. 18–27 metų asmenys buvo šaukiami į privalomąją karinę tarnybą metams. Tačiau 2021 m. vasaros pabaigoje vietos regioninės administracijos taip pat pradėjo platinti informaciją apie stojimą į Rusijos kovinės armijos rezervą, siūlydamos dideles finansines paskatas už trejų metų tarnybą. Dar svarbiau, kad 2022 m. pavasario šaukimas į karinę buvo paskelbta anksti vasario 18 d., o ne laukiama balandžio mėnesio, ruošiantis dar nepaskelbtam Rusijos puolimui. Vasario 22 d. priimtas įstatymas įpareigojo rezervistus registruotis negavus šaukimo pranešimų iš regioninių valdžios institucijų, siekiant paspartinti mobilizaciją, jei jos prireiktų karo padėties atveju.

2022 m. rugsėjo 21 d., nepaisant ankstesnių Rusijos valdžios neigimų , buvo paskelbta „dalinė“ 300 000 karinio rezervo karių mobilizacija. Šis sprendimas buvo priimtas reaguojant į tai, kad Rusija patyrė vieną didžiausių pralaimėjimų per septynis mėnesius trukusias kovas šiaurės rytų Ukrainoje. Rugsėjo 29 d. paskelbtoje bendrojoje apklausoje nustatyta, kad vis daugiau rusų mano, jog DSM nebevyksta „pagal planą“ – šis skaičius sumažėjo nuo 73 % iki 53 %, o 47 % teigė, kad gerokai padidėjo nerimas dėl savo aplinkybių. Dar 13 % teigė esantys pikti. Nors vasarį tik 28 % rusų manė, kad bus paskelbta visiška mobilizacija visoje šalyje, dabar šis skaičius išaugo iki 66 %.

Rusijos Federacijos administracinis žemėlapis, kuriame pavaizduota etninių mažumų teritorinė įvairovė dideliame sausumos masyve, dažnai vadinamame tiesiog Rusija. Grafikos šaltinis: Porcupen

Iki 2022 m. rugsėjo pabaigos taip pat tapo aišku, kad etninės mažumos, kurių, remiantis 2010 m. surašymu, Rusijos Federacijoje (RF) yra 193 – totoriai, buriatai, tuviečiai, čečėnai, baškirai, avarai ir kiti – buvo neproporcingai verbuojamos į Rusijos kariuomenę, palyginti su tais rusais, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, Europos Rusijos dalyje. Net kazachai, kertantys sieną dirbti į Rusiją iš kaimyninio Kazachstano , ir kiti migrantai, neseniai įgiję Rusijos pilietybę, buvo verčiami stoti į kariuomenę. Etninių mažumų kovotojų mirtingumas daugiau nei 100 kartų. Tai paskatino nacionalinių judėjimų antplūdį tarp kelių etninių mažumų, daugiausia pasiskirstiusių 21 RF respublikoje ir sudarančių apie 20 % jos gyventojų. Ankstesni nusiskundimai, susiję su žodžio ir religijos laisvės stoka bei investicijų į etninių mažumų bendruomenes trūkumu, vėl iškilo į paviršių, dar labiau padidindami žmogiškųjų nuostolių, kuriuos patiria atitinkamos populiacijos, sunkumą.   

Diskriminacinis Rusijos požiūris į etnines mažumas iš tikrųjų liko neišspręstas per visą Putino prezidentavimo laikotarpį, jam vis labiau centralizuojant valdžią Maskvoje ir neleidžiant joms naudotis savo teritorijose suteiktomis teisėmis . 2024 m. sausio mėn. Baškirijos Respublikoje, pietiniame Rusijos Uralo kalnų regione, kilo dideli riaušės, kurias sukėlė teritoriniai ginčai. Jos kilo po ilgiau trunkančio nepritarimo Rusijos diskriminacinei politikai etniniais klausimais, o joms vadovavo baškirų nacionalistas ir politinis aktyvistas Failas Alsinovas. Padėtis neseniai pablogėjo, kai Alsynovas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir ketverių metų. Etniniai konfliktai, kartais turintys mirtinų pasekmių, netgi perėjo į pačią Rusijos kariuomenę – pranešama apie eilinius tuviečius, Sibire gyvenančius tiurkų tautos atstovus, kurie fronte susiduria su etniniais rusais dėl rasinių klausimų.

Du vien čečėnų kariniai daliniai – Šeicho Mansuro čečėnų taikos palaikymo batalionas ir Džocharo Dudajevo batalionas – kartu su ukrainiečiais kovoja prieš Rusijos invaziją. Giliai prisimename ukrainiečių dalinį, kuris 1999 m., per Antrąjį Čečėnijos karą, padėjo čečėnams kovoti su Rusija, kai Putinas pradėjo žiaurią kampaniją, nuniokojusią jų sostinęGrozną, padėjo jiems kovoti. Neseniai suformuoti dar du daliniai – Ičkerijos Čečėnijos Respublikos gynybos ministerijos specialiosios paskirties batalionas ir Chamzato Gelajevo čečėnų taikos palaikymo batalionas. Neseniai prie jų prisijungė ir kitas dalinys iš kaimyninės Dagestano Respublikos – imamo Šamilio Dagestano savanorių batalionas. Bendras tikslas – siekti nepriklausomybės nuo represinio režimo Maskvoje – yra visų šių grupuočių bendros misijos pagrindas.

Erzų tauta, maždaug 800 000 žmonių etninė grupė, gyvenanti Rusijos Mordovijos Respublikoje, 350 mylių į pietryčius nuo Maskvos, taip pat siuntė savanorius kovotojus kovoti už Ukrainą. Ši respublika priklauso Laisvųjų Tautų Lygai– antiputiniškų etninių mažumų grupių, prieštaraujančių karui ir pasiryžusių išformuoti RF, siekdami paversti didelę sausumos masyvą nepriklausomomis demokratinėmis tautomis, sambūriui. Iš tiesų, atkurti didelę Eurazijos kraštovaizdžio , tačiau daugelis mano, kad tam atėjo laikas.

Rusijos Laisvųjų Tautų Forumas 2022 m. gruodį Švedijoje susirinko į ketvirtąjį Laisvųjų Tautų Lygos posėdį nuo karo pradžios, kad paskelbtų deklaraciją, kuria Rusija skelbiama „bankrutuojančia valstybe“. Viena iš dviejų deklaracijų, paskelbtų toje pačioje konferencijoje, buvo Karelijos, didelės respublikos šiaurės vakarų Rusijoje, turinčios daugiau nei 500 000 gyventojų ir sudarančios maždaug pusę Rusijos sienos su Suomija, nepriklausomybė. Antroji – Sibiro Konfederacijos , kurios rytinėje teritorijoje yra didžioji dalis Rusijos iškastinio kuro išteklių, nepriklausomybė. Forumo egzistavimas primena, kad rusenantis nepasitenkinimas, kurį kursto plačiai paplitę etniniai nusiskundimai, tinkamomis aplinkybėmis gali tapti maišto katalizatoriumi, kaip tai liudija istorija Rusijoje. Ar Rusija kaip federacija dėl tokių aplinkybių subyrės , ar ne, vis dar yra atviras klausimas, tačiau ji negali tęstis tokia, kokia yra dabar. Priešingu atveju tikrasis Rusijos klausimas dabar sukasi apie tai, kaip ji galėtų normalizuotis ir tapti funkcionalia įmone pasaulinėje bendruomenėje, kuri ją daugiausia laiko neveiksnia ir grėsme. Tai gali būti aukštesnis uždavinys.

Patys etniniai rusai demonstravo panašų nepasitenkinimą Putino režimu. Rusų dėmesys labiau sutelktas į socialines ir ekonomines sąlygas, nes tautą apima nauja realybė – didėjančios pragyvenimo išlaidos, santaupų praradimas, komercinių produktų trūkumas, nykstanti sveikatos priežiūra, kritinis darbo jėgos trūkumas ir kitos problemos kamuoja tautą . Kartu su tuo atsiranda pasitikėjimo savimi stoka ir susitaikymas su būtinybe susidoroti su psichologiniais sunkumais visuomenėje, kuri nėra gerai pasirengusi valdyti psichologinio streso . Karo nuovargis prasidėjo po naujos apklausos, kuri parodė, kad 58 proc. visuomenės priešinosi antrajai mobilizacijai, o 74 proc. teigė, kad palaikytų karo pabaigą „rytoj“. Tik 18 proc. vis dar palaikė režimą. Šaukimo į kariuomenę vengimas tapo daug didesne realybe Rusijos visuomenėje ir bet kokiu atveju kels grėsmę būsimoms mobilizacijos pastangoms. Moterys, tiek motinos, tiek žmonos, protestavo dėl savo sūnų ir vyrų dislokavimo trukmės, aukų skaičiaus ir to, kaip nuteistiesiems leidžiama išeiti į laisvę po vos šešių mėnesių tarnybos fronte. Nukentėjusios motinos sukuria labai blogą viešąjį įvaizdį tokioje vietoje kaip Rusija – šią pamoką išmoko Sovietų Rusijos režimas per karą Afganistane prieš 40 metų.

Jauni rusai pradėjo pastebimai palikti Rusiją 2020 m., gerokai prieš Putino karą, nusivylę ne tik paplitusia vyriausybės ir visuomenės korupcija bei politinėmis represijomis, bet ir supratę daug didesnes ekonomines ir gyvenimo galimybes atviresnėje visuomenėje kitur. Karo protrūkis ir vėlesnė mobilizacija suteikė papildomą postūmį šiai tendencijai, todėl iki 2023 m. pavasario 1,3 mln. rusų, daugiausia jaunesnių nei 35 metų, paliko savo šalį, atsiveždami daug talentų ir patirties įvairiose srityse, taip pat 30 mlrd. dolerių kapitalo. Apskaičiuota, kad dėl šio karo iš šalies išvyko apie 100 000 informacinių technologijų (IT) specialistų, kurie sudarys 10 proc. technologijų sektoriaus. Protų nutekėjimas išsekino Rusiją, be to, kad prarado darbo jėgą. Per pastaruosius du dešimtmečius Putino vadovavimo laikotarpiu 25 proc. sumažėjo mokslo ir inžinerijos personalo pirmaujančiuose Rusijos institutuose, o po invazijos į Ukrainą šis skaičius vėlgi gerokai padidėjo. Vien per pastaruosius penkerius metus išvyko apie 50 000 mokslininkų.

Keletas likusių rusų išreiškė nepasitenkinimą dėl šaukimo į kariuomenę ir mobilizacijos paskelbimo, naudodami atvirą smurtą. Nuo karo pradžios 2022 m. vasarį ir ypač po pirmosios mobilizacijos 2022 m. rugsėjį įvyko virtinė išpuolių, daugiausia taikytųsi į šaukimo centrus, bet taip pat į vyriausybinius pastatus, policijos nuovadas ir mokymo įstaigas, o iki 2023 m. pavasario jų buvo 138. Molotovo kokteilis buvo mėgstamiausia išraiškos priemonė 62 % atvejų, o kitos padegimo formos buvo naudojamos dar 32 % atvejų. Kai kuriais atvejais buvo ir su tuo susijusių dūrių peiliu ir šaudymo incidentų. Iki 2024 m. sausio mėn. buvo pranešta apie 220 išpuolių . Bijodamas ištarti mintį apie antrą mobilizaciją, režimas tiesiog padidino šaukimą į kariuomenę, kas mėnesį nuolat įtraukdamas daugiau nei 30 000 karių. Kartu su pastangomis didinti šaukimą į kariuomenę , 2023 m. rudenį padvigubėjo noras dezertyruoti .

Rusų, protestuojančių prieš Putino invaziją į Ukrainą, sabotažo aktai daugiausia buvo nukreipti prieš traukinius ir geležinkelio bėgius ir tęsėsi beveik pastaruosius dvejus metus, o beveik 150 rusų buvo kaltinami baudžiamąja tvarka. Panašius veiksmus Baltarusijoje vykdė antirusiški partizanai, reaguodami į savo šalies dalyvavimą padedant Rusijos kariams gabenti karius per jų teritoriją į Ukrainą. Antikarinis ir antiputiniškas Rusijos tinklas „Rospartizan“ neseniai pranešė apie Rusijos 70 -ojo motorizuotojo šaulių pulko štabo sudeginimą Čečėnijoje, nors grupuotė neprisiėmė atsakomybės.

2024 m. sausio mėn. dronu įvykdytas smūgis „Lukoil“ naftos perdirbimo gamyklai Rusijos Volgogrado srityje. Tai jau septintasis toks smūgis naujaisiais metais, pakenkiantis Rusijos naftos produktų eksportui tuo metu, kai šalies ekonomika ir parama karui Ukrainoje yra labai priklausoma nuo naftos ir dujų sektoriaus. Nuotraukos šaltinis: „Twitter“.

Visoje Rusijoje naftos ir amunicijos sandėliuose, karinėse gamyklose, naftos perdirbimo gamyklose, karinėse bazėse, ministerijų pastatuose, elektros ir chemijos gamyklose, sandėliuose, transformatorių pastotėse, vamzdynuose ir bažnyčiose kilo neįprastai daug paslaptingų gaisrų su sprogimais ir be jų. Jie taip pat buvo siejami su Rusijos partizanais, kartais sumaišytais su ukrainiečių ir (arba) kitais etniniais elementais, priklausančiais kelioms grupėms – Nacionalinei respublikonų armijai (NRA), Rusijos laisvės legionuiir Atešo partizanų legionui. Vienas dramatiškesnių gaisrų kilo didžiuliame 70 000 kvadratinių metrų ploto paskirstymo sandėlyje Sankt Peterburge, padaręs 122 mln. dolerių žalos. Įtarimai kilo dėl vidinio darbuotojų ginčo , kurį galėjo sukelti pernelyg didelis sandėlio darbuotojų objekte.

Tarptautinį užsienio piliečių legioną Ukrainoje sudaro daugiau nei 2000 kovotojų, kovojančių už Ukrainą. Tarp jų – rusai, baltarusiai, gruzinai, lenkai, brazilai, kolumbiečiai, kanadiečiai, amerikiečiai, britai, izraeliečiai, turkai ir nigeriečiai. Dauguma rekrutų iš Rusijos, arba, tiksliau sakant, iš RF, yra kilę iš Šiaurės Kaukazo arba musulmoniškų regionų, tačiau kai kurie iš jų, išskirtiniai, yra antiputiniški etniniai rusai, įvykdę įsiveržimus į Rusiją. Jie yra suformuoti į tris dalinius: „Laisvosios Rusijos legioną“, Rusijos savanorių korpusą ir Sibiro batalioną. Rusijos opozicinė organizacija „Laisvosios Rusijos forumas“, įkurta šachmatų čempiono Gario Kasparovo, rinko lėšas šioms kovotojų grupuotėms. Galiausiai šios grupuotės žvelgia ne tik į konfliktą Ukrainoje, bet ir remia režimo pasikeitimą Rusijoje, sukurdamos daug platesnį kolaborantų tinklą šalyje ir už jos ribų.

2022 m. rugpjūtį įvykdytą Darjos Duginos, žinomo Rusijos Putino sąjungininko ir ultranacionalisto politinio komentatoriaus Aleksandro Dugino dukters, nužudymą automobilyje suorganizavo NRA ir jis buvo įvykdytas Maskvos pakraštyje. Pati Dugina buvo valstybinės televizijos komentatorė, propagavusi antivakarietišką, nacionalistinę retoriką, ir kartu vadovavo svetainei „United World International“, kuri buvo didesnės propagandos įmonės „Project Lakhta“, priklausančios Rusijos interneto tyrimų agentūrai, dalis. Pastaroji naudojo internetinius trolius, sukurtus tam, kad kištųsi į JAV rinkimus, bandant radikalizuoti politinius pokalbius viešojoje erdvėje. NRA pasinaudojo proga prisiimti atsakomybę už nužudymą „Telegram“ kanale „ Rospartian“, kad taip pat paskelbtų savo manifestą, kuriame paskelbė Putiną „valdžios uzurpatoriumi ir karo nusikaltėliu..., kuris pradėjo brolžudišką karą tarp slavų tautų ir pasiuntė Rusijos kareivius į tikra ir beprasmę mirtį“.

Neįmanoma išvengti į Rusiją skverbiamos žinios, kad karas Ukrainoje ir toliau lemia nepriimtinus kovinius nuostolius tiek personalo, tiek ginkluotės srityse, o ekonominės perspektyvos blogėja, nes Ukraina siekia tiesiogiai paralyžiuoti Rusijos naftos ir dujų pramonę, siekdama sustiprinti tarptautinių sankcijų poveikį. Putino nepakankamas dėmesys Rusijos vidaus problemoms, aukojant jo imperinius planus, dabar taps augančio visuomenės nepasitenkinimo, kuris pats savaime tapo daugialype problema, pagrindu. Jo nesugebėjimo spręsti blogėjančios Rusijos visuomenės gerovės problemos negalima įveikti ultranacionalizmo ir neapykantos kurstymo retorika. Tačiau pasaulinėje dinamikoje yra ir kitų elementų, kurie padidins kritinio Putino pasaulio žlugimo tikimybę. Taigi, laukia dar daugiau.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2024. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.