Rusijos dezinformacija ir tiesos nepatogumas – 1941 ir 2022 m

Žmogaus smegenų prefrontalinė sritis suteikia joms gebėjimą spręsti, įžvalgiai mąstyti, samprotauti ir planuoti. Jai reikalingi platūs ryšiai su smegenų žievės asociacinėmis sritimis, išsibarsčiusiomis po visą smegenis, kurios interpretuoja mūsų pojūčių surinktą informaciją taip, kad ją būtų galima suprasti remiantis ankstesne patirtimi. Pastarosios sritys per tūkstantmečius iš esmės lėmė dabartinės žmogaus smegenų formos atsiradimą. Tačiau tai, kas sukuria žmogaus sąveikos niuansus ir kas įvairiai lems galutinį reagavimą į situacinius įvykius mūsų žmogiškuosiuose reikaluose, yra prefrontalinės srities ryšys su limbiniu tinklu. Pastarasis subjektas, žinoma, tarpininkauja atminčiai ir emocijoms, todėl primena mums apie mūsų santykius su kitais, mūsų malonumus ir nuoskaudas, ir informuoja apie mūsų šališkumą. Ši grandinių sistema yra mūsų intelekto ir kūrybiškumo pagrindas; kai kurie sakytų, kad būtent taip ir kur Dieviškumas įeina į mus, kad suteiktų įkvėpimo ir siekių, vedančių žmoniją. Taip pat tai yra pagrindas, ant kurio mūsų veiksmus valdė neapykanta, apgaulė, išdavystė ir kerštas. Tai pagrindžia, kaip mes suvokiame apgaulę ir skatiname kitus daryti žiaurumus, groteskiškai klaidingai manydami, kad esame pranašesni už tuos, kuriuos laikome mažiau vertais, ir racionalizuojame nusikalstamą elgesį propaganda, kuri dehumanizuoja mūsų artimą.

Jei gyvenate visuomenėje, kurioje sąmoningas laisvos rinkos ribojimas ilgą laiką suteikia centralizuotai valdžiai galimybę kurti skirtingus realybės suvokimus, ar dėl to pasikeičia ir apgaviko, ir apgautojo protas? Ar laikui bėgant iš tikrųjų keičiasi tai, kaip elgesys tarpininkauja kai kurių asmenų centrinėje nervų sistemoje? Melagingų naratyvų kūrimas, politinės realybės iškraipymas, jautriems tam tikriems išankstiniams nusistatymams indoktrinavimas ir tokios veiklos plitimas socialinėje žiniasklaidoje siekia nukreipti nuotaikas nuo teisėto ir garbingo tikslo. Priešingai, jos nukreipiamos į tų nedaugelio, kurie sukūrė iškraipymus ir kurie galiausiai pasirodo esą ne tokie lyderiai, kokius įsivaizduojame, tikslų siekimą. Tai yra autoritarizmo klausimas, nes istoriškai retai, o šiandien, regis, juo labiau, pasitaiko, kad toks vadovavimas padėtų tautai pasiekti rezultatą, kuris laikomas vertingu dėl patirtų nuostolių, paveldėtos gėdos ir kaltės, už kurią ji galiausiai turi sumokėti.

Prekybos centras „Retroville“ Kijeve, Ukrainoje, po Rusijos raketų atakos 2022 m. kovo mėn. Per ataką žuvo daug civilių gyventojų, ir tai yra vienas iš dešimčių tūkstančių užregistruotų Rusijos karo nusikaltimų.

Štai kokia situacija atsivėrė Rusijai per invaziją į Ukrainą. Ji liudija mums pažįstamus elementus to, ką mes ėmėme laikyti blogiausiu žmonijos bruožu – beatodairišką miestų griovimą, masines egzekucijas, vaikų grobimą, milijonų civilių gyventojų perkėlimą, išžaginimus, priverstinę prostituciją ir kankinimus, kuriuos neseniai išryškino žiaurūs kalinių nukirsdinimo atvejai. Grynoji tiesa, slypinti už šios Rusijos invazijos, yra ta, kad ji visiškai nepagrįsta. Rusijos kaltinimai, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) artėja prie jos sienos ir kelia grėsmę jos saugumui, verbuodama į savo būrį šalis, atrodo ypač klaidinantys, atsižvelgiant į tų tautų, esančių prie tos sienos, perspektyvą. XX amžiuje jos per ilgai kentėjo priespaudos istoriją Rusijos įtakos sąlygomis, jos komunistinio režimo valdymo sferoje. NATO neprireikė jokios prievartos, kad priimtų šias tautas į savo sferą, nes jos siekė apsaugos. Kiekviena tauta galvojo apie savo saugumą ir nesiekė iš naujo išgyventi dešimtmečius trukusio represinio valdymo, kurį sukėlė prastai sumanyta centralizuotos valdžios sistema Maskvoje. Atsinaujinus autoritarinės Rusijos grėsmei, kurią demonstravo jos veiksmai Ukrainoje, tiek Švedija, tiek Suomija pasekė jos pavyzdžiu ir laikėsi lygiai tokių pačių saugumo sampratų.

Mintis, kad Ukraina dabar yra tauta, paveikta nacių režimo, vadovaujamo žydų kilmės prezidento, ir kurioje auga žydų populiacija, taikiai gyvenanti su ukrainiečiais, atrodytų kaip komedijos scenarijus, jei tai nebūtų dar viena taktika, kuria siekiama panaudoti Rusijos žmonių jausmus kitam tikslui. Nacių iliuzijos prie Rusijos sienos primena apie „Didįjį Tėvynės karą“, kuris buvo kovojamas siekiant išlaisvinti šalį nuo nacių okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu, ir tampa refleksyviu raginimu veikti, be naštos tikrinti jo teisingumą. Vladimiras Putinas sumaišė atgaivintą nacionalinio imperialistinio privilegijavimo idėją su giliai įsišaknijusia Rusijos krikščioniškosios ortodoksijos dvasine nuotaika, iškalta po dešimtmečius trukusių sovietinių represijų, kad sukurtų naują degią Rusijos šovinizmo rūšį. Dabar tampa paprasta apšviesti visuomenę neįtikėtinais grėsmingų nacių scenarijais ir pradėti karinę kampaniją, siekiant dar kartą patvirtinti Rusijos deramą vietą istorijoje.

Putino atvaizdas ant plakato, naudoto taikios demonstracijos prieš Putiną ir Rusijos karą Ukrainoje metu.

Visa tai ironiška dėl pačios Rusijos dešiniųjų ekstremizmo sūkurio su neonacistinio ir baltųjų viršenybės propaguojančiu aktyvizmu, kuris egzistuoja jau daugiau nei dešimtmetį ir kurį puoselėja Putinas. „Vagnerio grupė“, sukarinta samdinių organizacija, teikia paslaugas Putino režimui, vykdydama misijas Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Sirijoje ir ypač Ukrainoje, kur dalyvavo užimant Krymą 2014 m. Tiek jai, tiek Rusijos imperiniam judėjimui (RIM), jau paskelbtam teroristine organizacija, Rusijoje suteikiamos mokymo įstaigos ir priemonės vykdyti savo veiklą, nes dosniai finansuojamos su režimu glaudžiai susijusių subjektų.

Vladimiras Putinas, buvęs KGB pareigūnas ir dezinformacijos poveikio tiems, kurie yra jautrūs tokiai žinutei Rusijoje ir kitur, tyrinėtojas, sugebėjo surengti kampaniją, kuria įtikino mūsų tamsoje gyvenančius žmones, kad jo veiksmai iš tiesų pateisinami. Kalbant apie pačią Rusiją, užduotis lengvesnė, kai viešas nepritarimas atsakomas įkalinimu, kai gerai žinomas valstybės saugumo aparatas nutildo bet kokius režimui prieštaraujančių subjektų, kai eliminuojama tikra žurnalistika ir tik valstybės kontroliuojamoms žiniasklaidos priemonėms leidžiama perteikti režimo kurtą dirbtinę realybę. Už Rusijos ribų esančiai pasaulinei auditorijai Putinas iškreipia istoriją, perrašydamas Rusijos praeitį kaip susijusią su Ukrainos ištakomis,žinoma, neminėdamas Ukrainos. Tai pagrindžia jo argumentą, kad Ukraina visai nėra atskiras subjektas, o visada buvo tik išnaša pačios Rusijos istorinėje raidoje; tai reiškia, kad dabar jis susigrąžina teritoriją, kuri visada buvo Rusija.

Dar vienas nepaprastas provokacinis žygdarbis, skirtas diskredituoti Vakarus, – Putinas grįžo prie Antrojo pasaulinio karo ištakų istorijos, norėdamas nukreipti dėmesį nuo Rusijos bendradarbiavimo su nacistine Vokietija 1939 m. ir jų koordinuoto puolimo prieš Lenkiją, kuris iš tikrųjų ir pradėjo karą. Kaip Putinas nori mums įteigti, būtent Vakarai, konkrečiai Prancūzija ir Didžioji Britanija, privertė Rusiją prisijungti prie sąjungos, kuri buvo galutinai įtvirtinta Molotovo-Ribentropo nepuolimo paktu. Putinui tai buvo susiję su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sprendimu vengti sąjungos su Stalino Rusija, siekiant sukurti koaliciją prieš Vokietiją. Tiesą sakant, jų dvejonės labiau susijusios su ankstesniais Stalino deklaruotais ketinimais pakenkti kapitalistinėms Europos vyriausybėms ir nustatyti priešiškus elementus savo režime, kad sunaikintų tuos, kurie sieks sustabdyti komunizmo plitimą. Stalino žodžiais tariant: „Mes negailestingai išnaikinsime visus, kurie darbais ar mintimis kelia grėsmę socialistinės valstybės vienybei“. Putinas daug nepaaiškino Rusijos su Vokietija pasirašytos „nepuolimo pakto“ pobūdžio, konkrečiai, kodėl Rusijai reikėjo įsiveržti į Lenkiją iš rytų; kodėl ji jautėsi priversta įvykdyti 22 000 Lenkijos karininkų, vyriausybės pareigūnų, politikų, akademikų ir dvasininkų žudynes Katynės miške; kodėl ji okupavo Baltijos šalis; ir kodėl pasirinko pulti Suomiją. Pastarasis fiasko lėmė Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos – precedentą, kurį Jungtinės Tautos (JT) galėtų atsižvelgti į dabartinę Rusijos išdavystę JT Chartijai, įsiveržiant į Ukrainą. Galiausiai ne tai, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paliko Rusiją likimo valiai, o tai buvo paties Stalino įsitikinimas, kad Rusijai ir komunistų reikalams būtų geriausia, jei Europos kapitalistinės tautos viena kitą išvargintų kare, o Rusija liktų saugoma nepuolimo pakto su nacistine Vokietija. Tada Stalinui būtų lengviau įstumti sovietinį komunizmą į tuštumą, kurią sukurtų toks karas, ir užkariauti žemyną mažesnėmis sąnaudomis.

Rusijos ir nacių vėliavos buvo pavaizduotos kaip vienas ir tas pats proteste prieš Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m. vasarį Amsterdame.

Putinas toliau apkaltino pačią Lenkiją, kad ši skatino Vakarus nesijungti su Sovietų Rusija, nepaisant to, kad Vakarai turėjo pakankamai priežasčių užimti tokią poziciją. Jis kritikavo tuometinių Lenkijos lyderių sprendimą bėgti iš šalies, paliekant savo žmones kentėti bendros nacių ir Rusijos invazijos pasekmes. Kaip paaiškėjo, Lenkijos vyriausybė liko nepakitusi, nes jei ji būtų patekusi į įsiveržusių Rusijos pajėgų rankas, ją būtų ištikęs toks pat likimas kaip ir jų tautiečius Katynės miške. Kai naciai pagaliau 1941 m. atsigręžė prieš SSRS, pats Stalinas pabėgo nuo invazijos į savo privatų vasarnamį ir ten pasiliko daugiau nei savaitę, įsakęs savo pajėgoms apginti savo pozicijas ir palikęs savo žmones suvokti, kad jo diplomatija žlugo be jokių veiksmų plano garantijų. Paprastas Hitlerio „Mein Kampf“ perskaitymas turėjo Stalinui pakankamai įspėti, kad jo nepuolimo sutartis nebus ilgalaikė, net ir tada, kai jis nekreipė dėmesio į kitus lyderius, kurie jį perspėjo apie tą pačią grėsmę. Didžioji dalis Rusijos tragedijos kare su nacistine Vokietija kilo dėl jos nepasirengimo, tinkamos karinės vadovybės stokos ir pasibaisėtinos karinės taktikos. Per pirmąsias 10 nacių invazijos dienų žuvo 400 000 Rusijos karių, o tiek pat buvo paimta į nelaisvę. Iki karo pabaigos Rusijoje žuvo 6,75 mln. karių ir 7,2 mln. civilių, o Ukrainoje, kaip Sovietų Sąjungos dalis, žuvo 1,65 mln. karių ir 5,2 mln. civilių. Dar 14 mln. sovietų karių liko sužeisti.

Vokiečių artilerija Stalingrade 1942 m.

Rusija paskelbė laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą pradėjusi kampaniją, kuri prasidėjo Stalingrado užėmimu ir vėliau Vokietijos užimtos teritorijos atkovojimu. Pastarąjį smūgį daugiausia lėmė didelis Stalino, kaip lyderio, nekompetencija, pasireiškusi dar gerokai prieš karą, kai jis pradėjo vadintis Didžiuoju teroru (1936–1938 m.). Stalino paranojos dėl suvoktų grėsmių savo paties režime vedamas 22 705 karininkai buvo nužudyti arba kitaip dingę; tarp jų buvo sušaudyta 80 iš 101 aukščiausio karinio vadovo. Dar apie 11 000 buvo atleista, todėl Sovietų Sąjunga daugiausia liko jaunesniųjų karininkų žinioje. Nors Rusijoje mažai kalbama apie 1940 m. birželio mėn. pradėtas Šiaurės Afrikos ir 1943 m. liepos mėn. Italijos kampanijas, po kurių sekė 1944 m. birželio mėn. sąjungininkų pajėgų įsiveržimas į Normandiją, kaip galimus pergalės Europoje indėlius, dauguma istorikų taip pat pripažintų didelį pastarųjų įvykių poveikį konflikto pabaigai.

Atvirkščiai Putino kritikoje Vakarams, kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, matyti, kad jis nepripažįsta 11,3 milijardo JAV dolerių paramos, suteiktos Sovietų Sąjungai pagal Jungtinių Valstijų Paskolos ir nuomos aktą. Ši suma dabartinėmis valiutomis atitinka maždaug 180 milijardų JAV dolerių. Šios pastangos suteikė didelį kiekį karo medžiagų ir bendrųjų prekių, reikalingų Sovietų Sąjungai karo metu. Tarp jų buvo 13 000 tankų, 14 000 lėktuvų ir 400 000 džipų bei sunkvežimių. Ironiška, bet atvirkštinė situacija buvo 1939 m., kai Rusija iš pradžių bendradarbiavo su nacistine Vokietija, teikdama didžiausią maisto, žaliavų ir naftos tiekėją, taip pat užtikrindama prieigą prie tarptautinių prekių, kurios kitaip Vokietijai nebūtų prieinamos dėl ribotų laivybos kelių.

Vis dėlto Putinas savo naujausioje gegužės 9 d. kalboje, skirtoje Rusijos „Didžiojo Tėvynės karo“ pabaigai, tęsia retorinį „nacių naratyvą“, naudodamas jį idėjai skleisti, kad Rusija vėl turi kovoti su panašiomis nacių grėsmėmis Ukrainoje, ir sutapatindamas tai su NATO puolimu prie savo sienų. Žinoma, Vokietijos dalyvavimas NATO aljanse kažkaip dabar pagražina mintį, kad dabartinės aplinkybės atkartoja situaciją, kuri buvo prieš daugiau nei 80 metų. Ši laisvai suformuluota logika, suformuluota greitomis eilėmis, kurios užgožia didelius neatitikimus, atrodo, pakanka, kad sužadintų klaidingą patriotinį užsidegimą, kurį dabar kursto neapykanta. Sumaišykite tai su įgimtu Rusijos teisių jausmu ir bus paruošta scena būtinam karo palaikymui.

Siaubingų Rusijos genocido aktų prieš ukrainiečius atskleidimas Bučoje. Ukrainos teismo medicinos pareigūnai ekshumuoja civilių kūnus Bučoje, Kijevo priemiestyje, 2022 m. balandžio mėn.

Bet ar tai ir toliau bus būdinga jaunesnėms, labiau informuotoms rusų kartoms, kurios, regis, labiau linkusios apgalvoti siūlomą naratyvą ir prieiti prie kitokios išvados? 2022 m., pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje metais, maždaug milijonas rusų, daugiausia jaunimas, pabėgo iš savo šalies supratę, kad neturės galimybės grįžti. Kai kadaise „specialiąja karine operacija“ pavadinta „karu“, kurį visi kiti jau tyliai pripažįsta, ar „nacių naratyvas“ galiausiai praras savo naudingumą, nes yra tiesiog pernelyg absurdiškas, kad jį būtų galima išlaikyti? Ar geresnioji jaunesnio žmogaus prigimtis, kurią lemia tie sudėtingi neuroniniai tinklai žmogaus prote, leis iš naujo įvertinti jo balansą, kad būtų galima geriau užbaigti šį nereikalingą siaubą?

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.


Viena mintis apie „Rusijos dezinformacija ir tiesos nepatogumas – 1941 ir 2022“

Komentarai išjungti.