Lenkijos istoriškai sudėtingi santykiai su Rusija

Dažnai, kai pagalvojama apie Rytų Europą, Varšuvos paktą ar tiesiog apie tautas, esančias į vakarus nuo buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS), į pirmą planą iškyla Lenkija. Nuo tada, kai Lenkija nutraukė sovietinio stiliaus socialistinio egzistavimo grandines ir atgavo tikrąjį apsisprendimo jausmą, ji pasiskelbė pasauliui taip, kad rodo, jog yra pasirengusi vadovauti. Ji kalba ir elgiasi drąsiai, diktuoja savo likimą.

Pirmą kartą pripažinta kaip teritorija Europos slavų etnolingvistiniame centre kaip slavų genčių susivienijimas VI amžiuje, ji išsivystė į vieningą valstybę su pirmuoju teritoriniu valdovu Mėska I X amžiuje. Tai sutapo su panašia kaimyninės valstybės, Kijevo Rusios, evoliucija dabartinėje centrinėje Ukrainoje, kur vikingai buvo apsigyvenę prie Dniepro upės. Ten jie nugalėjo ir susimaišė su vietinėmis slavų gentimis ir klajoklių Azijos tautų liekanomis, kad galiausiai nustatytų tai, kas tapo Ukraina, kuri 988 m. priėmė krikščionybę, ištakas.

Piastų dinastija, prasidėjusi valdant Mjesko I, laikoma oficialiai įkūrusia Lenkiją 966 m., kai ji priėmė krikščionybę. Dinastija baigėsi Kazimiero Didžiojo mirtimi 1370 m., kai karūna atiteko Vengrijos karaliui Liudvikui I, jo sesers Elžbietos, ištekėjusios už Vengrijos karaliaus Anžu Karolio I, sūnui. Liudviko duktė Jadvyga po Liudviko mirties galiausiai tapo Lenkijos sosto įpėdine, kaip to ir norėjo to meto Lenkijos didikai. Būtent Jadvygos 1386 m. vedybos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, kuris vėliau tapo Lenkijos Jogaila, lėmė galingos Lenkijos ir Lietuvos sąjungos įkūrimą. Ši sąjunga galiausiai tapo Lenkijos ir Lietuvos valstybe (1648–1764 m.), viena didžiausių XVI– XVIIamžiaus Europos šalių, apimančia 400 000 kvadratinių mylių, įskaitant didžiąją dalį dabartinės Ukrainos teritorijos.

Nemažai karų, įskaitant konfliktus su kazokų etmanatu Ukrainoje, Švedijoje ir su Osmanų bei Rusijos imperijomis, sekino jos galią ir galiausiai sugriovė Abiejų Tautų Respublikos ekonomiką. Rytų Ukrainos teritorijos pirmiausia atiteko Rusijos imperijai. Kilo vidiniai konfliktai Lenkijoje, kuri tuo metu buvo dominuojanti Abiejų Tautų Respublikos dalis, dėl kurių susilpnėjo vadovybė. Rusijos pajėgos palaipsniui užėmė didžiąją dalį likusios teritorijos rytuose, o Vidurio Europos valstybės grasino jai iš kitų pusių. Nuo 1772 iki 1795 m. ji patyrė tris padalijimus, kuriuos įvykdė kaimyninės šalys – Prūsijos Karalystė, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos. Tai faktiškai panaikino tiek Lenkijos, tiek Lietuvos suverenitetą kitiems 123 metams.

Nepaisant padalijimo, lenkų nacionalizmas ir toliau reiškėsi per kelis sukilimus per visą XIXamžių . Žymiausias šio nepaklusnumo pavyzdys buvo maždaug 100 000 lenkų karių dalyvavimas Napoleono 1812 m. invazijoje į Rusiją. Mažiau nei po dviejų dešimtmečių buvo numalšintas dar vienas sukilimas (1830–1831 m.) prieš Rusijos imperializmą, o nuo 1832 iki 1856 m. Rusijoje įsigalėjo diktatoriškas režimas, vadovaujamas naujai paskirto Rusijos vicekaraliaus Ivano Paškevičiaus. Dar vienas nepavykęs sukilimas kilo per Prūsijos padalijimą 1848 m., o vėliau – per Rusijos padalijimą 1863 m., dėl ko Rusija dar labiau sugriežtino savo kontrolę. Didžioji 1905 m. Rusijos revoliucijos dalis iš tikrųjų įvyko Rusijos Lenkijos padalijimo metu, kai įvyko didžiulis smūgis, kurį pirmiausia sukėlė blogėjanti ekonominė padėtis imperijoje ir kuris sutapo su atnaujintais raginimais Lenkijai siekti nepriklausomybės. Iki 1907 m. neramumai buvo numalšinti, tačiau Balkanuose kilo nauji konfliktai, kurie pagaliau lėmė lenkų ilgai trokštamą rezultatą.

Pirmasis pasaulinis karas (Pirmasis pasaulinis karas) atnešė Vokietijos pralaimėjimą, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijų žlugimą, o kartu ir Lenkijos nepriklausomybės atkūrimą 1918 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje lenkų nacionalistas Jozefas Pilsudskis (1867–1935) teisingai numatė Centrinės ašies valstybių pralaimėjimą ir Rusijos imperijos, tų darinių, kurie prieš daugiau nei šimtmetį atėmė Lenkijai suverenitetą, žlugimą. Jis suorganizavo Lenkijos karines pajėgas – Lenkų legionus, specialiai tam, kad pasipriešintų Rusijos pajėgoms rytų fronte, ir patikino Didžiąją Britaniją bei Prancūziją, kad lenkai nesusidurs su jų atitinkamomis pajėgomis. Nepaisant trumpo egzistavimo Pirmojo pasaulinio karo metu, legionai tapo šiuolaikinės Lenkijos įkūrimo istorijos mitologijos dalimi.

Konfliktas su Rusija tęsėsi ir po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos-Sovietų Sąjungos kare (1919–1921 m.) dėl teritorinių ginčų palei rytinę Lenkijos sieną. Vladimiras Leninas (1870–1924), bolševikų lyderis, tuo metu siekęs nuversti Rusijos laikinąją vyriausybę, taip pat turėjo kvaziimperialistinių planų padėti tarptautinėms komunistų pastangoms aplenkti kitas Europos vyriausybes kaip didesnio tarptautinio judėjimo dalį. Jis laikė nepriklausomą Lenkiją kliūtimi tokiomis aplinkybėmis. Kai 1919 m. Rusijos pajėgos, žygiuodamos į vakarus, aplenkė dabartinę Lietuvą ir Baltarusiją, Lenkijos pajėgos sėkmingai kontroliavo Rytų Galiciją dabartinėje Ukrainoje. 1920 m. sudariusios sąjungą su Ukrainos pajėgomis, vadovaujamomis nacionalisto Simono Petliuros, lenkai pradėjo rytinį puolimą, kuris užėmė Kijevą, tačiau Rusijos kontrataka nustūmė aljansą atgal į Lenkijos teritoriją. Tačiau tolesnė Rusijos pažanga žlugo ir buvo paskelbtos paliaubos, dėl kurių 1921 m. Rygoje buvo sudaryta taika, kuria buvo nustatytos Lenkijos rytinės sienos ir kuri galiojo iki sovietų invazijos į Lenkiją 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Po Antrosios Lenkijos Respublikos (1918–1939 m.) sukūrimo Pilsudskis tapo valstybės vadovu (1918–1922 m.), o vėliau – karo reikalų ministru (1926 m.) iki savo mirties 1935 m. Jis buvo pirmasis iš daugelio drąsių XX amžiaus lenkų,palikusių savo pėdsaką Lenkijos apsisprendimo procese.

Po Antrojo pasaulinio karo Lenkija suvokė, kad kartu su kitomis Rytų Europos ir Baltijos kaimynėmis ji bus įkalinta už geležinės uždangos, kuri, kaip sakė Winstonas Churchillis, driekėsi nuo Lenkijos miesto Ščecino prie Baltijos jūros iki Triesto šiaurės rytų Italijoje prie Adrijos jūros. Per kitus 46 metus, nuo 1945 iki 1991 m., ji ne tik buvo paveikta Maskvos politinės įtakos, bet ir iki 1952 m. tapo komunistine valstybe, kaip to reikalavo Sovietų Rusija šioje naujoje pasaulio tvarkoje. Todėl ji patyrė pasekmes, nes buvo pereita prie valstybės valdomos ekonomikos, pagrįstos sovietiniu modeliu, kuris būdingas ribotam augimui, vyriausybės deficitui ir paralyžiuojančiai infliacijai. Perėjimas prie rinkos ekonomikos po SSRS žlugimo 1991 m. Lenkijai lėmė dešimtmetį trukusią kovą, kurios metu jos bendrasis nacionalinis produktas (BVP) pagaliau pakilo iki tinkamo pasaulinio lygio, o didelių įmonių privatizavimo sistema subrendo iki tokio lygio, kad iki 2012 m. privatus sektorius sudarė daugiau nei 80 % BVP.

Tačiau sovietų represijos prasidėjo gerokai prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Rusija 1939 m. rugsėjo 17 d. įsiveržė į Lenkiją pagal Molotovo-Ribentropo pakto susitarimą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tuo metu Stalinas samprotavo, kad nacistinės Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją įtrauks Angliją ir Prancūziją į karą su Vokietija, o Rusija liks saugoma pagal naują susitarimą su naciais. Jis prognozavo, kad auganti krizė kariniu požiūriu išsekins kapitalistines šalis, kol Sovietų Rusija galės aplenkti didžiąją dalį Europos su savo komunizmo versija. Sovietų armijos užėmė daugiau nei 50 % tuometinės Lenkijos teritorijos, įskaitant dalį dabartinės vakarų Baltarusijos ir Ukrainos. Taigi beveik 14 milijonų žmonių, okupavusių šią teritoriją, etninė sudėtis buvo tokia: 38 % lenkų, 37 % ukrainiečių ir 14,5 % baltarusių. Per ateinančius beveik dvejus metus nacių gestapas ir Rusijos slaptoji policija NKVD (vert. Vidaus reikalų liaudies komisariatas) koordinavo planus, kaip žiauriai numalšinti lenkų pasipriešinimą.

Tą patį 1939 m. rudenį Sovietų Rusija, pasitelkdama turto prievartavimo taktiką, privertė Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą – pasirašyti „savitapos pagalbos paktus“, leidžiančius jai įkurti karines bazes jų teritorijose. Šių tautų kaltinimai sąmokslu prieš Sovietų Rusiją lėmė atvirą invaziją, po kurios buvo įkurti marionetiniai komunistiniai režimai. Pastarieji siekė įstoti į SSRS sudėtį – tai buvo Maskvos gerai įvykdyto plano aplenkti kaimynines tautas ir jas asimiliuoti į SSRS galutinis rezultatas – planas, pažįstamas ir šių dienų taktikai Ukrainoje. Estijos ir Latvijos prezidentai buvo įkalinti ir galiausiai mirė Sibire. Buvo pradėtos masinės „valstybės priešų“ trėmimai, siekiant pradėti denacionalizacijos ir kultūros bei kalbos naikinimo procesą, būdingą kitur vykdomoms rusifikacijos programoms.

Lenkijoje sovietų pajėgos ir NKVD (Sovietų slaptoji policija) įkalino 250 000 lenkų kovotojų sovietiniuose gulaguose, kur daugelis žūdavo nuo nepritekliaus. Karininkai buvo tiesiog nužudyti, kaip ir liūdnai pagarsėjusiose Katynės miško žudynėse, kuriose buvo įvykdyta mirties bausmė apie 22 000 žmonių, įskaitant maždaug 14 500 karininkų, taip pat vyriausybės administracijos pareigūnus, akademikus ir specialistus. Ironiška, bet šį įvykį ir žiaurumo vietą naciai atrado po invazijos į Rytų Europą ir SSRS. Jie negaišo laiko atskleisdami tai tarptautinei bendruomenei, tačiau išsamus tyrimas nebuvo pradėtas, kol Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmai 1951 m. neįsteigė Maddeno komisijos. Pastaroji padarė išvadą, kad NKVD iš tiesų buvo atsakingas už egzekucijas. Išvadas 2011 m. viešai paskelbė Obamos administracija.

Sovietams bet koks pasipriešinimas buvo interpretuojamas kaip „kontrrevoliucinis“, tarsi jų ideologija dabar būtų laikoma okupuotos šalies ir jos naujai suformuotos vyriausybės dalimi. Tai leido NKVD toliau suimti lenkų inteligentiją, įskaitant valstybės tarnautojus, dvasininkus, mokslininkus ir, tiesą sakant, visus, kurie kėlė grėsmę sovietų valdžiai. Iki pradinio dvejų metų sovietų okupacijos laikotarpio pabaigos, prieš nacių invaziją į teritoriją, buvo įkalinta apie 100 000 lenkų, o dar mažiausiai 150 000 mirė.

Kai 1941 m. birželio 22 d. naciams įsiveržus į SSRS vykdant operaciją „Barbarossa“, padėtis pasisuko nepalanki Sovietų Rusijai, 1941 m. liepos 30 d. tarp jos ir Lenkijos buvo pasirašyta Sikorskio-Maisko sutartis. Ji leido paleisti lenkų karo belaisvius iš sovietų stovyklų ir suteikti amnestiją Lenkijos piliečiams, leidžiančius juos verbuoti į Lenkijos karinį korpusą, vadovaujamą Didžiosios Britanijos karinės vadovybės. Tuo metu ir savaitę po nacių įsiveržimo į sovietų kontroliuojamą teritoriją Stalinas pasitraukė į savo vasarnamį ir ten dvejojo, gėrė, atsisakydamas pripažinti, kad Hitleris jį išdavė, nepaisant kelių išankstinių įspėjimų. Jam grįžus į Maskvą, didžioji dalis vakarinių SSRS teritorijų buvo užimta, patirtos didžiulės karinės ir civilinės aukos, sunaikinta daug ginkluotės, įskaitant lėktuvus, o didžiuliai ryšių tinklai sutrikdyti. Kariuomenė buvo chaotiška ir neturėjo patikimos vadovybės – daugiausia dėl paties Stalino paranojos, kuri 1930-ųjų pabaigoje sukėlė teroro karalystę, kurios metu buvo atleisti keli aukščiausi Rusijos kariniai vadovybės nariai.

1943 m. nacių atrastos Katynės laidojimo vietos, siejančios Sovietų Rusiją su masinėmis Lenkijos karininkų ir piliečių egzekucijomis, lėmė Sikorskio-Maisko susitarimo nutraukimą. Šiuo kritiniu karo etapu, kai rusai Stalingrado mūšyje sutriuškino nacių pajėgas ir pradėjo puolimą į vakarus, jie pasinaudojo savo įtaka sąjungininkams, kad Maskvoje įsteigtų prosovietinę marionetinę vyriausybę, kuri tremtyje diktuotų Lenkijos valstybės reikalus. Vėlesnė sovietų invazija į Lenkiją, kai iš vakarų artėjo kitos sąjungininkų pajėgos, žymėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir leido atnaujinti masines lenkų, kurie, kaip manoma, priešinosi sovietinei ideologijai, deportacijas. Jie patekdavo į atokias SSRS darbo stovyklas, kur jų tapatybė prarasta pasauliui. Lenkijoje prastai drausminga Rusijos kariuomenė toliau pažeidinėjo civilinio elgesio normas, panašiai kaip šiandien matome Ukrainoje, ne tik nepagrįstai įkalindami ir kankindami civilius gyventojus, bet ir prievartaudami daugybę lenkų moterų. Buvo konfiskuotas ir perskirstytas tiek privatus, tiek Lenkijos vyriausybės turtas, sutrikdydamas ekonomiką. Lenkijoje buvo pradėta vykdyti priverstinio dirbamos žemės kolektyvizavimo ir pasėlių konfiskavimo programa, skirta įvykdyti valstybės kvotas. Ta pati programa turėjo katastrofiškų pasekmių Ukrainoje XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje ir lėmė laukiamą žemės ūkio produkcijos nuosmukį Lenkijoje.

Naujoji Laikinoji Lenkijos Respublikos vyriausybė, įkurta sovietų, sudarė įspūdį, kad šalis vėl yra suvereni valstybė, nepaisant to, kad iki 1993 m. liko sovietų karinėje okupacijoje. Visą XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigą vyko smurtinė kova už tikrąją nepriklausomybę, kurioje dalyvavo ryžtingas Lenkijos pogrindis. NKVD toliau aktyviai dalyvavo disidentų medžioklėje ir deportavo juos į Sibirą dešimtimis tūkstančių. 1945 m. NKVD pagrobė Lenkijos pogrindžio valstybės lyderius ir atvežė į Maskvą parodomajam teismui, kuriame jie buvo melagingai apkaltinti bendradarbiavimu su naciais ir prieštaraujančios sovietų pajėgoms. Jiems buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių keli neišgyveno arba vėliau buvo tiesiog nužudyti. Lenkijos nacionalinio atminimo instituto tyrimų padalinys, pavadintas Nusikaltimų lenkų tautai baudžiamojo persekiojimo komisija, 2003–2009 m. atliko šio teismo proceso peržiūrą, tačiau ataskaitos liko negalutinės, nes Rusijos Federacijos karinė prokuratūra atsisakė bendradarbiauti.

Naujai suformuotos septynių Vidurio ir Rytų Europos šalių, esančių į rytus nuo Geležinės uždangos, socialistinės vyriausybės 1955 m. sudarė Draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį su SSRS. Varšuvos paktas, kaip jis vėliau tapo žinomas, taip pat įsteigė gynybinį aljansą prieš Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), nors tai atrodė labiau kaip vidinių karinių konfliktų, o ne konfrontacijos su Vakarais arena, kaip buvo galima pamatyti Rytų Vokietijoje 1953 m., Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m. Lenkijoje 1956 m. antikomunistinis Poznanės sukilimas buvo pirmasis iš kelių protestų, nukreiptų prieš darbo ir gyvenimo sąlygas, maisto trūkumą ir bazines pajamas. Šių esminių problemų pagrindas buvo reikalavimas siekti geresnio valdymo, o ne pagal Sovietų Rusijos modelį. Dėl šio įvykio prireikė karinės intervencijos, vadovaujamos sovietų generolo Stanislavo Poplavskio, ir žuvo keli žmonės, šimtai buvo sužeisti, o keli šimtai suimti.

1970 m. Gdansko sukilimą lydėjo demonstracijos kituose miestuose, protestuojančios prieš maisto kainas, ir vėl prireikė kariuomenės malšinimo. Šį kartą Lenkijoje, Maskvai pritarus, buvo nuspręsta pakeisti režimą, siekiant sumažinti įtampą, nes, nors protestai priešinosi socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, Lenkijos visuomenėje vėl kilo politinio aktyvizmo banga. 1980–1981 m. Gdanske kilo Lecho Valensos vadovaujamas „Solidarumo sąjungos“ masinis judėjimas, kuris tapo didžiuliu iššūkiu Lenkijos komunistiniam režimui ir jo pavaldumo santykiams su Sovietų Rusija. Maskvos prašymu Lenkijos jungtinės darbininkų partijos vadovybės kaita buvo inicijuota, įvedant karo padėtį generolui Wojciechui Jaruzelskiui. Buvo svarstoma karinė intervencija į Varšuvos pakto šalis, tačiau planai buvo atšaukti, tariamai dėl JAV spaudimo iš Carterio administracijos prieš tokius veiksmus, Rusijos dalyvavimo Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare (1979–1989 m.) ir sukilimo eskalavimo grėsmės visoje Lenkijoje. Tuo metu Sąjunga turėjo 10 milijonų narių ir atstovavo trečdaliui Lenkijos darbingo amžiaus gyventojų. Karo padėtis galiausiai paskatino Lenkijos saugumo ir karines pajėgas, kurios nutraukė bandymus demokratizuoti šalį. Tačiau nepraėjus nė dešimtmečiui, Lenkijos prezidentu (1990–1995 m.) tapo Wałęsa.

Netrukus po to, kai prasidėjo konfliktas Lenkijoje, pasipriešinimo plitimo kitose Varšuvos pakto šalyse grėsmė buvo numalšinta jėga ir sustiprintomis vidaus represijomis. Sovietų Sąjungos valstybės saugumas, tuo metu žinomas kaip KGB, įkalino arba ištrėmė disidentus visoje SSRS ir išformavo Helsinkio grupę Maskvoje, kuri stebėjo, kaip Rusija laikosi Helsinkio susitarimų (1975 m.) humanitarinių nuostatų. Atskiri Varšuvos pakto šalių valstybės saugumo aparatai kartu su KGB siekė sutriuškinti bet kokias demokratizacijos ir žmogaus teisių idėjas. Leonido Brežnevo mirtis 1982 m. lapkritį lėmė trumpalaikių lyderių eilę: Jurijus Andropovas mirė 1984 m. vasarį, o Konstantinas Černenka – 1985 m. kovą. Kai atėjo Michailo Gorbačiovo eilė, Sovietų Rusija ir SSRS išgyveno ekonominį nuosmukį, o Rusijos fiasko Afganistane buvo aiškiai matomas pasauliui. Reikėjo imtis rimtų reformų, tačiau tai lėmė tik dar didesnius vidinius nesutarimus ir bandymą įvykdyti valstybės perversmą 1991 m. Pastarasis lėmė galutinį SSRS iširimą Boriso Jelcino vadovavimo Rusijai metu. Jelcino atsistatydinimas 1999 m. gruodžio 31 d. lėmė Vladimiro Putino iškilimą Rusijos vadovo poste naujajame tūkstantmetyje ir autoritarinio valdymo atnaujinimą, tarptautinių elgesio taisyklių nepaisymą ir atvirą nusikalstamumą.

Varšuvos paktas buvo oficialiai panaikintas 1991 m. liepos 1 d., kai 1989 m. kovo mėn. Sovietų Sąjungos Politbiuras slapta nusprendė nebevykdyti komunistinio valdymo Rytų Europoje. Lenkija, būdama komunistinė valstybė, egzistavo kaip Lenkijos Liaudies Respublika – vienos partijos valstybė, valdoma Lenkijos jungtinės darbininkų partijos. Šalyje nuolat vyko vidinė kova su demokratinėmis jėgomis, dėl kurios slaptoji policija suėmė daugybę opozicijos lyderių ir funkcionierių, o nuo 1947 iki 1989 m. buvo nužudyta mažiausiai 22 000 žmonių. Tai buvo žlugusio komunistų įkvėpto autoritarinio režimo, nuotoliniu būdu kontroliuojamo ne mažiau ydingos ir galiausiai merdinčios valdymo sistemos, palikimas. Šiuo metu kuriama nauja schema, kuria siekiama pakeisti pastarąjį, tačiau dabar ji imperijos pavidalu, siekiant susigrąžinti praeities šlovę, kuri galbūt geriau suvokiama nei įgyvendinta, nes ji taip pat buvo groteskiškai ydinga. Dabar jau įsitvirtinęs lyderis Putinas gana aiškiai išdėstė savo ketinimus dėl Ukrainos, kad ir kokie nepagrįsti jie būtų. Taip elgdamasis jis kelia grėsmę kaimyninių tautų, tarp kurių yra ir Lenkijos, ir kitų Rytų Europos bei Baltijos regiono šalių, kurios yra gerai susipažinusios su Rusijos agresija ir represijomis ir nenori nieko iš to, stabilumui. 

2022 m. kovo 9 d.: Savanoriai padeda pabėgėliams iš Ukrainos Varšuvos geležinkelio stotyje, Lenkijoje. Nuotraukos autorius: OlyaSolodenko

Lenkijos ryšiai su Ukraina per pastaruosius metus gerokai sustiprėjo dėl jos teiktos karinės paramos Ukrainai ir dosnumo, priėmus daugiau nei 1,5 milijono Ukrainos pabėgėlių ir jau daugiau nei metus juos priglaudžiant, užtikrindama jiems pagrindinius poreikius, medicininę priežiūrą, darbą ir vietą auginti bei mokyti savo vaikus. Lenkijai tampant demokratija, kontroliuojančia savo likimą, turinčia stiprią ekonomiką ir vis galingesnę kariuomenę, ji ėmėsi iniciatyvos reikšdama paramą griežtesnėms sankcijoms Rusijai, teikdama Ukrainai daugiau karinės pagalbos vienam gyventojui nei kitoms šalims, išskyrus Baltijos šalis, ir skatindama kitas šalis, tokias kaip Vokietija, daryti daugiau to paties. „Mes ne tik stebėsime, kaip Ukraina kraujuoja“, – sakė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis.

Dvi kaimyninės tautos, Lenkija ir Ukraina, turi bendrą etnolingvistinę kilmę ir bendrą istoriją, išgyveno konfliktus viena su kita, susidūrė su bendru priešu savo pasienyje ir patyrė didžiulę šio priešo sukeltą tragediją. Pastaruoju metu tarp jų natūraliai užsimezgė labai ypatingas ryšys, todėl politinės sąjungos iškilo Dalihoro Rohaco iš Amerikos įmonių instituto, savotiškos konfederacijos, pasiūlyme. Lenkija yra Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė. Ukrainai suteiktas ES kandidatės statusas, todėl ji nusipelno būti svarstoma kaip NATO narė. Ji įrodė savo karo nuovoką dabartinėje konfrontacijoje su grėsmingu priešu savo drąsa, ryžtu, strateginiu mąstymu, lyderyste ir inovacijomis. Kas nenorėtų jos kaip partnerės kariniame konflikte? Be to, jos kariniai ir antžeminiai objektai Kryme suteiktų NATO platų gynybos pajėgumą.

Pabėgėliai iš Ukrainos Varšuvos geležinkelio stotyje. Nuotraukos autorius: Olya Solodenko

Idealiu atveju Ukrainos atkūrimas galėtų būti finansuojamas daugiausia konfiskuojant Rusijos užsienio turtą, tiek valstybinį, tiek privatų. Pats atstatymas padėtų užmegzti tvirtesnius santykius su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis, įtraukiant įvairių formų pramonę į sutartinius susitarimus. Nauji prekybos santykiai Lenkijos ir Ukrainos sąjungoje, tarp jos ir ES bei likusio pasaulio dar kartą patvirtintų jos, kaip galingo darinio Rytų Europoje, vietą. Tai taip pat sukurtų teisingesnę pusiausvyrą pačioje Europoje ir stiprų buvimą pasaulinėje bendruomenėje. Vakarų ir ypač Jungtinių Valstijų parama suteiktų projektui reikiamą postūmį. Įsigaliojus Rusijos pralaimėjimui, Lenkijos ir Ukrainos sąjunga būtų stipri atgrasymo priemonė nuo bet kokios tolesnės Rusijos agresijos ir priminimas Rusijai, kur gali nuvesti blogi sprendimai.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.


3 mintys apie „Istoriškai sudėtingi Lenkijos santykiai su Rusija“

  1. Deja, šiame aprašyme trūksta kai kurių įvykių, būtent aprašymo, kodėl Chmelnickio (kazokų) sukilimas buvo sėkmingas, kai kiti kazokų sukilimai žlugo. Taip pat nėra aprašymo apie UWO teroristinę veiklą (įskaitant Pierackio ir Hołowkos nužudymą) ir, ko gero, svarbiausia, apie OUN-UPA įvykdytą genocido nusikaltimą prieš lenkus. Lenkai, okupuoti vokiečių, beginkliai, negalintys apsiginti nuo organizacijos, kurios vadovai glaudžiai bendradarbiavo su Trečiuoju Reichu.

    1. Čia nėra jokių ginčų dėl klausimų, iškeltų neseniai paskelbtoje pastaboje dėl Lenkijos ir Ukrainos santykių istorijos, apimančios XVII–XX amžių, susijusių su čia minimais įvykiais. Šio laikotarpio istorija dabartinės Ukrainos teritorijoje pasižymi dideliu smurtu, kurį sukėlė keli veiksniai, susiję su teritoriniu dominavimu, nacionalistinėmis nuotaikomis ir ekstremistiniais elementais. Daugelis abiejose partijos pusėse bus linkę ginčytis ir galbūt net pateisinti kai kuriuos ar visus atliktus veiksmus, ir tokio pobūdžio diskusijos neišvengiamai tęsis iki vėlumos. Tai nereiškia, kad nebuvo nieko gero pasakyti apie bendrą lenkų ir ukrainiečių egzistavimą neramiame Vakarų Ukrainos regione, kai kurie iš jų palietė mano šeimą ir išliko man atmintyje.

      Tačiau šio rašinio tikslas yra susijęs su tuo, ką darome dabar, XXI amžiuje, ir būtinybe spręsti bendrą kito autoritarinio režimo keliamą grėsmę, kuris pats nusistatė tikslą vėl daryti įtaką savo kaimynams. Negalime neigti to, kas yra mūsų praeityje, bet turime susitarti dėl to, kas geriausia mūsų bendrai ateičiai.

Komentarai išjungti.