Moldova ir Putino veiksmų planas

Moldova, 2,62 mln. gyventojų turinti valstybė, turi 759 mylių (1229 km) ilgio sieną su Ukraina pastarosios pietvakariuose. XX amžiuje ji išgyveno neramią istoriją,1991 m. atgavusi nepriklausomybę iš Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS), tačiau įžengusi į XXI amžių vėl susidūrė su Rusijos autoritarizmo ir imperialistinių siekių grėsme.Šalisrytuose turi prorusišką separatistinę teritoriją – situaciją, panašią į kaimyninę Ukrainą, kuri dabar atvirai konfliktuoja su Rusija, ir panašią į Gruzijos Respubliką, į kurią Rusija įsiveržė 2008 m. dėl panašių priežasčių. Ši tendencija yra gana pažįstama ir pabrėžia Rusijos ketinimą susigrąžinti teritoriją, kurią istorija kažkodėl paskelbė jai priklausančia.

Moldova su sostine Kišiniovu ir separatistiniu Padniestre su sostine Tiraspoliu. Nuotrauka: PeterHermesFurian

Moldova, kaip pripažintas teritorinis subjektas, susiformavo XIV a. viduryje , tuo metu vadinta Moldovos Kunigaikštyste. XVI a. viduryje ją užvaldė Osmanų imperija, kuri kontroliavo didžiąją dalį Pietryčių Europos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos iki pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (Pirmasis pasaulinis karas). Vienas iš daugelio karų tarp Moldovos ir Rusijos lėmė Besarabijos, esančios rytinėje Moldovos dalyje, aneksiją Rusijos imperijos, vadovaujamos caro Aleksandro I, 1812 m. Dniestro upė žymėjo rytinę aneksuotos žemės sieną su dabartine Ukraina. Po Rusijos kapituliacijos Centrinės Ašies valstybėms Pirmojo pasaulinio karo metu ir po to kilusio Rusijos pilietinio karo, Besarabija 1918 m. įgijo nepriklausomybę ir tapo Moldovos Demokratine Respublika. Vėliau ji prisijungė prie kaimyninės Rumunijos, su kuria buvo etnolingvistiškai panaši. 1922 m., po Lenino bolševikų pergalės Rusijos pilietiniame kare, buvo įkurta SSRS, kurią sudarė Rusija, Baltarusija, Ukraina ir dabartinių Gruzijos, Armėnijos bei Azerbaidžano respublikų teritorijos.

XX a. pradžioje nemaža rumuniškai kalbančių gyventojų dalis (42 %) liko rytiniame Dniestro upės krante, kaimyninėje Ukrainos SSR, todėl 1924 m. SSRS paskelbė autonominę teritoriją Moldovos Autonomine Sovietų Socialistine Respublika (ASSR). Šiai teritorijai priklausė dabartinė Padniestrė (1606 mylių ) ir Podilsko rajonas (2733 mylių ) , priklausantys dabartinės Ukrainos teritorijai. Tai buvo grynai dirbtinis sovietų valdžios pavadinimas, kuriuo siekta prosovietines propagandines nuotaikas perkelti per Dniestro upę į buvusią Rusijos valdą Besarabiją, kuri buvo asimiliuota su Rumunija. Iš tiesų, rusai turėjo ir kitų siekių Balkanuose, neapsiribodami vien Besarabija. Tai išsipildė artėjančiame Antrojo pasaulinio karo (Antrojo pasaulinio karo) konflikte.

1924–1940 m., valdant Stalinui, Moldovos ASSR buvo industrializuota ir į ją atvyko didelis rusų darbininkų ir jų šeimų antplūdis. 1925 m. kilo badas ir antisovietiniai sukilimai, dėl kurių reikėjo į šalį atvykti Rusijos kariuomenei. Malšinant neramumus žuvo tūkstančiai valstiečių ir gamyklų darbininkų. Pražūtinga dirbamos žemės kolektyvizacija, įvykusi Ukrainoje ir kitur SSRS trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, lėmė dešimčių tūkstančių žmonių mirtį dėl bado ir apie 2000 šeimų deportaciją į Centrinę Aziją. 1937–1938 m. Stalino Didysis valymas SSRS pasireiškė Moldovos ASSR, kai buvo represuojami ir žudomi intelektualai, kurie palaikė antisovietines ar antistalinistines nuotaikas arba buvo įtariami tokiomis. Rumunijos įtaka moldavų kalbai buvo slopinama, o lotyniško rašto, kaip jis buvo praktikuojamas Rumunijoje, vartojimas buvo uždraustas, jį pakeičiant rusiškesnio stiliaus kirilica. Šie veiksmai nebuvo neįprasti stalininiais laikais, kai akivaizdi rusifikacija tapo politika, kuria buvo siekiama panaikinti nacionalinį identitetą.

1939 m., prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tarp Rusijos ir nacistinės Vokietijos buvo pasirašyta Molotovo-Ribentropo nepuolimo pakto sutartis, kuri turėjo galioti dešimt metų. Ji leido Stalino pajėgoms įsiveržti į Lenkiją iš rytų netrukus po Hitlerio įsiveržimo į vakarinę Lenkijos sieną. Rusai taip pat leidosi į pietus, kad 1940 m. susigrąžintų Besarabiją. Kai kurios žemės, kuriose dauguma gyventojų buvo etniniai ukrainiečiai, ir net kai kurios, kuriose dauguma gyventojų buvo rumunai, buvo vėl prijungtos prie Ukrainos SSR. Tais pačiais metais SSRS paskelbė naują respubliką – Moldovos Sovietų Socialistinę Respubliką (SSR), kuriai priklausė anksčiau įkurta Moldovos ASSR, konkrečiai – Padniestrė. Rusijos okupacija Besarabijoje buvo laikinai panaikinta 1941 m., kai nacių pajėgos įsiveržė į teritoriją ir per operaciją „Barbarosa“ aplenkė SSRS. Po Vokietijos pralaimėjimo 1945 m. Moldavijos SSR buvo atgauta ir tapo viena iš 15 respublikų, kurios iki 1991 m. sudarė SSRS. Pokario metais Stalino persekiojimai tęsėsi, tūkstančiai Moldavų šeimų buvo deportuojamos į Vidurinę Aziją ir Sibirą, panašiai kaip Ukrainos SSR ir konkrečiai Kryme.

Po kelių dešimtmečių trukusios rusifikacijos, Padniestrės gyventojų surašymo duomenys rodo, kad etninių rumunų gyventojų skaičius nuo 1926 m. iki 2015 m. sumažėjo nuo 44 % iki 33 %, o etninių rusų – nuo ​​14 % iki 34 %. Sovietų Sąjungos karinis buvimas buvo atkurtas 1956 m., o iš pradžių jo būstinė buvo Kišiniove, Moldovos SSR sostinėje, o 1980 m. persikėlė į Tiraspolį, Padniestrės sostinę. Moldavų nacionalistinės nuotaikos slapta pradėjo reikštis jau 1969 m., tačiau buvo nuslopintos, o vėliau numalšintos didelėmis Sovietų Rusijos investicijomis respublikoje. Nacionalizmo banga vėl kilo devintojo dešimtmečio pabaigoje, sukeldama neramumus, ypač prorusiškoje Padniestrėje. Moldavų kalba oficialiai buvo priimta 1989 m., o rašytinė kalba vėl įgavo lotyniškos abėcėlės formą, nutolusi nuo rusifikuotos versijos. 1990 m. vyko diskusijos dėl atsiskyrimo nuo SSRS, paskatinusios vietos konservatyvius sovietų pareigūnus paskelbti prorusišką Padniestrės teritoriją atskira „Padnestrės Moldavijos SSR“ (PMR). Pastarąjį teiginį neigė tuometinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, jau pradėjęs savo SSRS politinės ir ekonominės sistemos reformos (t. y. „perestroikos“) planą.

1991 m. gegužės mėn. Moldovos parlamentas pakeitė savo respublikos pavadinimą į Moldovą, atsisakęs dalyvauti anksčiau tais metais vykusiame Sovietų Sąjungos referendume, kuriame turėjo būti nuspręsta dėl 15 buvusios SSRS respublikų organizacinės struktūros. Tuo metu SSRS jau buvo byrėjimo procese ir galutinai žlugo 1991 m. gruodžio mėn. Moldova jau buvo paskelbusi nepriklausomybę 1991 m. rugpjūtį. Nenuostabu, kad tarp Moldovos vyriausybės Kišiniove ir separatistų anksčiau paskelbtoje PMR kilo pilietinis karas, pastaruosius rėmė Rusijos pajėgos. Karas baigėsi 1992 m., tačiau prieš tai buvo dislokuotas didelis Rusijos artilerijos ir kariuomenės kiekis. Jungtinė kontrolės komisija subūrė Moldovos, Rusijos ir Padniestrės kariuomenės taikos palaikymo pajėgas. Po kurio laiko teritorijoje buvo sukurta Rusijos pajėgų operatyvinė grupė (OGRF), kuri 1995 m. buvo perduota Maskvos karinės apygardos vadovybei. Teigiama, kad OGRF tarnauja Jungtinėje kontrolės komisijoje, tačiau tikroji jos misija nebuvo iki galo aiški, atsižvelgiant į tai, kiek laiko ji veikia. Ji saugo didelį sandėlį, kuriame yra 22 000 tonų sovietmečio karinės įrangos ir šaudmenų šiaurinėje Padniestrėje. Laikui bėgant jos sudėtis kelis kartus keitėsi, keičiant dalinių pavadinimus ir kaitą, todėl tikslų Rusijos kariškių skaičių Padniestrėje nustatyti vis dar sunku.

Gimimo cerkvė, Tiraspolis, Padniestrės sostinė. Nuotrauka: only_fabrizio

Pačią Padniestrę Jungtinės Tautos laiko Moldovos dalimi, tačiau 2022 m. kovo mėn. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pripažino ją Rusijos karine okupacija. Pastaroji sutiko išvesti savo pajėgas iš Moldovos teritorijos 1994 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Budapešto deklaracijoje, tačiau to nepadarė ir pasirinko nepaisyti 1996 m. ESBO Lisabonos dokumento šiuo klausimu. Rusija dar kartą pažadėjo 1999 m. Stambulo ESBO viršūnių susitikime iki 2002 m. pabaigos išvesti savo pajėgas iš Moldovos ir Gruzijos, tačiau vėl to nepadarė. 2008 m. buvo išsiųstas Šiaurės Amerikos sutarties organizacijos (NATO) Parlamentinės Asamblėjos priminimas, į kurį nebuvo atsakyta. 2016 m. Rusija paskelbė, kad jai bus sunku išvežti savo ginkluotę iš Padniestrės per teritoriją, kuri tuo metu buvo laikoma priešiška Ukrainoje. Žinoma, tai buvo pačios Rusijos darbas dėl jos karinės paramos separatistams rytinėse Ukrainos srityse. JT Generalinė Asamblėja 2018 m. priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Rusijos besąlygiškai išvesti savo kariuomenę iš Moldovos, tačiau ji vėl atsisakė tai padaryti. Po 28 metų nelankstumo civilizuotam pasauliui tapo aišku, kad Rusija turi tikslą išlaikyti karinę pajėgą Moldovoje, visiškai nepriklausomai nuo savo „taikos palaikymo“ misijos.

Vladimiras Putinas de facto vadovauja Rusijai nuo 2000 m. iki šių dienų, nepaisant beprasmės pertraukos su Dmitrijumi Medvedevu prezidento poste (2008–2012 m.). Neteisėta Putino invazija į Ukrainą ir po jos kilęs karas atkreipė dėmesį į Moldovą, o ypač į jos prorusišką separatistinį regioną Padniestrę, kaip į pasirenkamą strateginę Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios vietą. Tačiau istorija rodo, kad yra ryžtingas susidomėjimas visos Moldovos reasimiliacija Rusijos įtakos sferoje. Tik neseniai, 2021 m., provakarietiška Maios Sandu Veiksmo ir solidarumo partija nuvertė prorusišką Moldovos vyriausybę, vadovaujamą Igorio Dodono. 2022 m. Moldovos kandidatės į Europos Sąjungą (ES) statusas buvo suteiktas, pripažįstant šalyje vykdomas demokratines reformas. Kartu su ES, Jungtinės Valstijos ir NATO domisi Moldovos saugumu ir ėmėsi priemonių, kad pasipriešintų neišvengiamiems Rusijos bandymams perimti jos vyriausybę. Be to, prezidentas Joe Bidenas neseniai Lenkijoje susitiko su Sandu, kad patvirtintų Jungtinių Valstijų ryžtą remti Moldovos suverenitetą.

Visai neseniai ir praktiškai pagal signalą Ukrainos žvalgyba atskleidė detalų Rusijos valstybės perversmosiekiama nuversti provakarietišką Sandu vyriausybę ir atgrasyti Moldovos demokratinę pertvarką. Rusijos, Juodkalnijos, Serbijos ir Baltarusijos piliečiai, matyt, turėjo atvykti į Moldovą kurstyti antivyriausybinius protestus, nukreiptus prieš reformas, ir destabilizuoti vyriausybės valdžią, siekdami galiausiai įvesti prorusišką režimą, remiamą Padniestrės separatistų ir ten gyvenančių karinių pajėgų. Netrukus šis sąmokslas buvo dar labiau patvirtintas, kai Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas bandė atbaidyti grėsmę, teigdamas, kad tai „antirusiška isterija“, ir perspėjo Moldovą būti „labai, labai atsargią“ – visa tai gana priminė jo neigimus apie gresiantį Rusijos išpuolį prieš Ukrainą 2022 m., kai Ukrainos vyriausybė, remdama savo žmones, tvirtai palinko į Vakarus.

Pažįstamas ardomosios veiklos modelis užsienio reikaluose išryškėjo Putino vadovavimo dabartiniam Rusijos autoritariniam režimui metu. Tiesos iškraipymas ir atvira dezinformacija yra šios vyriausybės kalbos pagrindas. Jos veikėjai – Peskovas, Sergejus Lavrovas, Dmitrijus Medvedevas – ir tai tik keli pavyzdžiai, atvirai skleidžia propagandą, neigia ketinimus ir skelbia visokias absurdiškas situacijas, siekdami pakenkti besiskleidžiančiai realybei. Daugelis kitų, tiek Rusijoje, tiek Putino pasekėjų Jungtinėse Valstijose ir kitur, ėmėsi šios praktikos, siekdami naudos Rusijai, pačiam Putinui arba tik sau. Ši retorika pasikartoja ir paplitusi socialinėje žiniasklaidoje, televizijos tinkluose ir vyriausybėje. Infiltracija į vyriausybės įstaigas, prorusiškų opozicinių partijų rėmimas ir Rusijos federalinės saugumo tarnybos „Federalnaja Služba Bezopasnosti“ (FSB) bei karinės žvalgybos „Glavnoje Razvedyvatelnoye Upravleny“ (GRU) agentų pasitelkimas dar labiau apsunkina šį procesą. Pastarosios agentūros paprastai užsiima masinių protestų organizavimu, vyriausybiniu ir politiniu šnipinėjimu, dezinformacijos strategijomis ir žmogžudystėmis kaip papildomos priemonės, taikomos individualiai arba kartu, kai reikia.

Kaimyninių šalių rusifikacijos procesas vyko šimtmečius, tačiau XX amžiaus sovietmečiu jis dar labiau sustiprėjo. Tam tikrose teritorijose įsikūrė daugiausia Rusijos anklavai, kurie tapo separatistinių judėjimų pagrindu. Juos Putinas efektyviai panaudojo Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Gruzijos Respublikoje, Kryme ir rytinėse Donecko bei Luhansko srityse Ukrainoje, o dabar Padniestrėje Moldovoje, siekdamas kiekvienoje tautoje įkurti beveik autonomines respublikas. Kilęs chaosas sukėlė priežastį įvesti „taikos palaikymo“ pajėgas, regis, nuolatines, sudarytas iš Rusijos kariuomenės su sukarintais elementais arba be jų, labiau tam, kad primintų šių tariamai suverenių tautų vyriausybėms apie tiesioginį Rusijos buvimą. Bet kokia tolesnė akivaizdi „provokacija“ prieš Rusijos kariuomenę ar šių naujai įkurtų „respublikų“ piliečius, pavyzdžiui, „netikros vėliavos“ operacija, būtų pasitarnavę kaip pretekstas atsakomajam įsiveržimui ir vyriausybės nuvertimui.

ES dabar atidžiai stebi Gruzijos Respubliką, nes 2022 m. jai nebuvo suteiktas kandidatės į ES statusas, tačiau toks pat statusas suteiktas Moldovai ir Ukrainai. 2022 m. rugpjūčio mėn. atlikta apklausa parodė, kad 47 proc. gruzinų norėtų visiškai provakarietiškos užsienio politikos, o dar 31 proc. – tokios pačios, tačiau palaikytų gerus santykius su Rusija; tik 2 proc. buvo pasiryžę vykdyti visiškai prorusišką politiką, o dar 7 proc. – tokios pačios, tačiau palaikytų gerus santykius su ES ir NATO. Net 75 proc. respondentų pritaria narystės ES; tačiau buvęs ministras pirmininkas ir dabartinis politinis įtakingas asmuo Bidzina Ivanišvilis šiuo klausimu išlieka dviprasmiškas, o jo partija „Gruzijos svajonė – demokratinė Gruzija“ savo retorika, veiksmais ir politika yra ryžtingai prorusiška.

Ivanišvilis, būdamas Rusijoje, sukaupė nemažai turtų užsiimdamas verslu, 2012 m. sugebėjo parduoti savo turtą rinkos verte ir grįžo į Gruziją, tuo pačiu išlaikydamas gerus santykius su Putino kleptokratija. Jis tapo politiškai įtakingas, įkūrė savo partiją ir 2012–2013 m. tapo ministru pirmininku, remdamasis platforma, kuri, regis, turėjo provakarietiškų siekių, tačiau taip pat siekė normalizuoti santykius su Putino Rusija. Būdamas vėlesniu partijos pirmininku, jis išlaikė neutralią poziciją, leisdamas savo partijai vesti aiškiai prorusiškas nuotaikas, prieštaraujančias Gruzijos žmonių norams. Dabartinis partijos pirmininkas Iraklis Kobachidzė per pastaruosius metus garsėja neigiamais komentarais tiek Vakarų, tiek Ukrainos atžvilgiu, o tuo pačiu metu ministras pirmininkas Iraklis Garabašvilis atmetė ES prašymą dėl teismų reformos dėl pernelyg didelės Ivanišvilio ir kitų jo partijos elitų įtakos teismų sistemai.

Neseniai sostinėje Tbilisyje kilo masiniai gatvės protestai, protestuojantys prieš siūlomą parlamento įstatymo projektą, kuris būtų įpareigojęs visas agentūras, gaunančias daugiau nei 20 proc. finansavimo iš užsienio šaltinių, registruotis kaip užsienio agentai. Jis buvo vertinamas kaip panašus į Rusijos įstatymą, suteikiantį Kremliui galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn nevyriausybines organizacijas ir nepriklausomus žurnalistus. Įstatymo projektas buvo atšauktas, tikėtina, siekiant jį performuluoti kita forma, tačiau protestai tęsėsi, siekdami, kad įstatymo projektas būtų visiškai panaikintas. Prezidentė Salomė Zurabišvili, nepriklausoma ir kitaip su „Gruzijos svajone – demokratine Gruzijos partija“ nesusijusi kandidatė, pasveikino protestuotojus, nes jie kalbėjo visuomenės valios vardu. Tačiau Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas turėjo kitokią, bet jam pažįstamą nuomonę šiuo klausimu, apkaltindamas Vakarus neramumų kurstymu Gruzijoje, panašiai kaip jis kaltino juos remiant Maidano protestus, kurie 2014 m. nuvertė Janukovyčiaus režimą Ukrainoje.

Panašu, kad Putino požiūris į teritorinę nuosavybę kaimyninėse suverenose valstybėse remiasi tuo, ar šias teritorijas anksčiau buvo pavergusi Rusijos imperija, ar SSRS. Demokratiškai išrinktos suverenios valstybės apsisprendimo idėja, regis, neturi nieko bendra su Putino imperialistiniu mąstymu ar šovinistiniu požiūriu į Rusijos likimą. Represyvus Putino režimo pobūdis yra gerai pripažįstamas visame regione ir pasireiškė visuomenės valia jam priešintis. Ji turi būti palaikoma, kad ši užsitęsusi kova baigtųsi.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.


Viena mintis apie „Moldova ir Putino veiksmų planas“

Komentarai išjungti.