Uždegti liepsną ir ją išlaikyti

Prieš metus prasidėjo karas, kokio masto nematėte nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – buvo tikimasi, kad įvyks „lokio prieš pelę“ scenarijus. Tačiau lokiui netrukus viskas pakrypo siaubinga linkme. Prezidentas ir jo žmona nepabėgo, o liko namuose su savo žmonėmis, kol tauta buvo puolama. Paprasti piliečiai susibūrė į teritorinę gynybą, kad gintų savo kaimus, miestelius ir miestelius. Muzikantai, šokėjai, biuro darbuotojai, ūkininkai, namų šeimininkės ir kiti išmoko mūšio meno, atitinkamai apsiginklavo ir gamino sprogstamuosius įtaisus; buvo atgaivintas partizaninis judėjimas, primenantis ilgą šios šalies istoriją. Kariuomenė kovojo ir atgavo daug to, kas iš pradžių buvo prarasta. Šiais ypatingais metais šalis daug nukentėjo – buvo prarastos gyvybės, pagrobti vaikai, perkeltos šeimos. Buvo vykdomi žiaurumai – masinės egzekucijos, prievartavimai, kankinimai, namų, ligoninių ir energijos išteklių naikinimas – visa tai siekiant patenkinti despoto norą atkurti imperiją, kurią istorija jau buvo nusprendusi atmesti.

Karinės pratybos civiliams asmenims Kijeve, Ukrainoje. Nuotraukos autorius: palinchakjr

Agresoriui ne tik pakilo pelė, kad sugriautų lengvos pergalės ir patvirtinimo reikalaujančio režimo šlovinimo lūkesčius, bet ir pats konfliktas buvo tinkamai pervadintas į išpuolį prieš demokratiją ir nusikalstamą veiką, už kurią įsibrovėlis turi būti patrauktas atsakomybėn. Didžioji dalis pasaulio bendruomenės buvo įsiutusi dėl atviro išpuolio barbariškumo ir susivienijo už šį pasmerkimą. Tai dabar turėjo būti demokratinių principų gynimas prieš autoritarinį režimą, nusipelniusį izoliacijos. Užuot suskaldęs NATO, karas ją sustiprino. Jos partneriai susivienijo ir mobilizavo savo išteklius, kad atstumtų priešą, kuris nepagrįstai reiškėsi prieš suverenią tautą ir pasaulinėje arenoje. Tiek kaimyninės šalys, tiek toliau užsienyje esančios šalys parodė savo žmogiškumą, priimdamos ir rūpindamosi daugybe perkeltųjų šeimų, priverstų bėgti nuo teroro.   

Tarptautinės bendruomenės pastangos paremti Ukrainą padėjo palaikyti kovą, kurios reikėjo norint atsispirti. Ginklai, suteikti pajėgioms ir ryžtingoms karinėms pajėgoms, pasirodė esą tai, ko reikia norint kovoti kare, kurį galima laimėti. Tai kalva, ant kurios Ukraina atsistos; jos atsparumas dabar neabejotinas. Kad likęs pasaulis suprastų, tai kalva, ant kurios reikia nuversti blogą režimą, kad būtų pradėta atkurti tarptautinę tvarką, mažiau apsunkintą autoritarinių schemų, kurios padeda ją destabilizuoti. Tik tada Rusija galės siekti rasti kelią, kuriuo ji galėtų atgauti savo vientisumą ir gebėjimą funkcionuoti kaip pasaulinės bendruomenės narė.

Kaip ir dedant bet kokias nuolatines pastangas, visuomenės parama yra labai svarbi norint išlaikyti reikiamą vyriausybės finansavimą. Nepaisant akivaizdžių argumentų dabartinėmis aplinkybėmis, kai reikia patraukti nusikaltėlius atsakomybėn, užtikrinti demokratines vertybes, sumažinti autoritarinių režimų grėsmę ir nutraukti finansinį nutekėjimą siekiant Rusijos kišimosi visame pasaulyje, yra jėgų, pasisakančių už paramos Ukrainai nutraukimą. Naujausios pastangos buvo dedamos po Miuncheno saugumo konferencijos, kai Miunchene ir Vašingtone vyko prorusiškos antikarinės demonstracijos. Šimtai žiūrovų susirinko į pastarąjį renginį, kuris, ironiška, vyko prie Linkolno memorialo. Tarp pareikštų reikalavimų buvo raginimas nutraukti finansavimą Ukrainai, nes dėl jo žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus ir kilo branduolinio karo grėsmė. Nieko nebuvo pasakyta apie tai, kad Rusija vykdo genocidą prieš Ukrainos civilius gyventojus, verbuoja nusikaltėlius kovoti kaip samdinius šioje invazijoje, iškelia mases civilių gyventojų prieš didėjantį terorą ir grasina suvereniai valstybei sunaikinimu, jei ji nepasiduos despoto valiai. Veikiau buvo argumentuojama už „pasaulio, kuris kiekvienam žmogui garantuotų laisvę nuo karo ir imperijos, o ne griūvančios JAV hegemoninės pasaulio tvarkos, kūrimą“. Visa tai labai pagirtina, bet kaip galima garantuoti laisvę, kai autoritarinis režimas, toks kaip Vladimiro Putino, pasirenka nusikaltimą žmoniškumui? Keletas šio renginio pranešėjų ir dalyvių, palaikančių tokią absurdišką retoriką, buvo finansuojami Kremliaus per Maskvoje įsikūrusią televizijos kanalą „Russia Today“ (RT); kiti, įskaitant mažiau žinomus politinius veikėjus, pasirodžiusius renginyje, praeityje reiškė prorusiškas ir proputiniškas nuotaikas, pateikdami netinkamai suformuluotus ir nepakankamai pagrįstus pasiūlymus dėl JAV propaguojamo dabartinio konflikto.

Dažnai cituojama pagrindinė Rusijos vyriausybės propagandos priemonė „Russia Today“ atkreipė dėmesį 2014 m., kai viena iš jos Vašingtone dirbančių laidų vedėjų Liz Wahl eteryje paskelbė apie savo atsistatydinimą, apkaltindama RT esant „Putino propagandos tinklo dalimi“ ir „Putino veiksmų pateisinimu“. Ji pažymėjo, kad RT „skatina užsienio politiką žmogaus, kuris ką tik įsiveržė į šalį, o paskui apie tai meluoja“. Davidas Z. Morrisas žurnale „Fortune“ rašė, kad „RT suteikė platformą įvairioms kraštutinėms teorijoms ar tiesiog melagingiems naratyvams Amerikos viešajame diskurse“. Netrukus po Rusijos invazijos RT prarado didžiąją dalį savo pasaulinės kabelinės ir palydovinės televizijos aprėpties ir nutraukė veiklą 2022 m. kovo pradžioje.

Rusijos propagandos pastangos, kupinos melagingų kaltinimų, dezinformacijos ir savęs aukojimo, būdingų Putino režimui, nublanksta, palyginti su realybe, susidariusia Ukrainoje. Vaizdo įrašai ir daugybės užsienio korespondentų komentarai akivaizdžiai parodė Rusijos brutalumą – tyčinį taikymąsi į civilinę gyvenamąją infrastruktūrą, žiaurumus, vykdomus visoje Rytų ir Centrinėje Ukrainoje, kančias, kurias sukėlė masinis civilių gyventojų perkėlimas, demaskavimas ir gyvybių praradimas. Be viso to, fronte demonstruojamas didvyriškumas ir pasiekimai, spontaniškos nepaklusnumo dainos požeminėse metro slėptuvėse, pagyvenusi ukrainietė, spoksanti žemyn ir keikianti Rusijos kareivius, tūkstančiai užsienio kovotojų, stovinčių šalia ukrainiečių, kad pasipriešintų įsibrovėliui, žmonės, išeinantys iš sugriautų gyvenamųjų namų, piktesni ir nepaklusnesni nei anksčiau, ir galiausiai nusivylę Rusijos kareiviai, svarstantys, ką jie iš tikrųjų pasiekia šiuo karu.

Kelios socialinės žiniasklaidos platformos pateikė daugybę Rusijos ginkluotės sunaikinimo tiek sausumoje, tiek jūroje vaizdų. Visur esančių dronų rodomi oro vaizdai parodė aktyvių mūšių kadrus, kai kurie sumaniai sumaišyti su muzika, perteikiančia elementarų ukrainiečių nepaklusnumą, kuris, regis, persmelkia visą fronto liniją. Rusijos karinės strategijos nesėkmė, pastebėta tiek šių anekdotų mikrokosmose daugybėje „Twitter“ paskyrų, tiek bendruose karinių ekspertų vertinimuose, palankiai nušvietė paramos, teikiamos tautai, kovojančiai prieš tironiją, būdą – tai priminimas apie principus, kuriais remiasi pačios JAV.

Nuotrauka: PeterHermesFurian

Užsienio spauda aktyviai domėjosi šia karo istorija, išsamiai aprašydama ne tik kasdienes aplinkybes, gyvenant tokioje aplinkoje, bet ir kurdama gyvenimo šiame konflikte perspektyvas. Unikalus ir puikiai atliktas Kyle'o Brandto dokumentinis filmas apie NFL 360 istoriją apie Ukrainos Amerikos futbolo lygą, papasakojo apie žaidėjus, kurie kare tapo kovotojais, ir suasmenino paprastų žmonių bei sportininkų įsipareigojimo savo šeimoms ir šaliai pobūdį. Dokumentiniame filme „Frontline“ buvo pasakojama apie perkeltas šeimas, išgyvenusias po žeme Charkove, ir karo zonoje dirbančius gelbėtojus, kurie visiems priminė apie gresiantį pavojų, kylantį dėl beatodairiško civilių būstų apšaudymo. Kitame filme, padedant „Associated Press“, buvo apžvelgti Rusijos kariuomenės karo nusikaltimai, ypač Kijevo priemiestyje Bučoje. Amanda Macias iš CNBC pranešė apie Ukrainos vaikų pagrobimą ir sulaikymą visoje Rusijoje, vykdant priverstinio įvaikinimo programas. Jauniausias vaikas, nustatytas tokioje programoje, buvo 4 mėnesių amžiaus; lygiai taip pat nerimą kelia tai, kad Rusija į kariuomenę verbavo vos 14 metų vaikus. Nemažai „YouTube“ istorijų atskleidė panašius karo nusikaltimus, susijusius su vaikais. Šie pristatymai ir toliau plūsta iš šio konflikto, skandindami Rusijos agentūrų ir jų „naudingų idiotų“ užsienyje bandymus piešti savo savanaudiškas viktimizacijos fantazijas.

Neseniai įvykęs prezidento Bideno vizitas Ukrainoje dar labiau sustiprino naratyvą apie tai, ką šis karas vėl simbolizuoja. Praėjusio amžiaus ir dabartinio autoritariniai režimai bandė primesti save tarptautinei tvarkai, kad ją palenktų savo valiai. Jie žlunga savo pačių šalies sąskaita, nes galiausiai yra patraukti atsakomybėn ir kentėti pasekmes. Besikeičiantis pasaulis su savo besivystančiais technologiniais ištekliais ir socialinės žiniasklaidos platformomis suteikia galimybę būti ir informuotam, ir klaidingai informuotam, suprasti tiesą slypinčią istoriją arba tiesiog priimti retorinius ir nepagrįstus teiginius, nes jie gali atitikti jūsų šališkumą. Laiko tėkmė konflikto metu sukelia nuovargį ir norą pamatyti pabaigą. Tai silpnina ryžtą ir skatina kai kuriuos ieškoti paruoštų sprendimų. Tai leidžia nusikaltimo vykdytojui įgyti pozicijų ir išvengti atsakomybės. Iš tiesų, taip Putinas mato Vakarus.

Daugelis Vakaruose šį karą mato kaip užsitęsusį reikalą, kuris greičiausiai laikinai baigsis kažkokiu kompromisu, o vėliau vėl prasidės. Kita perspektyva teigtų kitaip – ​​autoritarinis režimas nugalėtas kariniu ir ekonominiu požiūriu, jo lyderiai persekiojami ir patraukiami atsakomybėn, o nukentėjusi šalis atkuriama. Svarbiausia, kad po tokio nuvertimo pasaulis galėtų suprasti, jog tyčinė agresija karo būdu gali sulaukti panašios pabaigos ir kad atėjo laikas pasimokyti iš šios pamokos. Tegul visi despotai tai supranta ir yra patraukiami atsakomybėn. Šiuo metu svarbiausia yra tai, kad šis karas galutinai pasibaigtų, suteikiant tinkamą karinę paramą agresoriui nugalėti, o žiniasklaida tęstų savo darbą skleisdama tiesą ir kontroliuodama melą.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.