Putino Rusija – represijos, brutalumas, terorizmas ir visa kita

Senoji Rusija klesti čia ir dabar. Keletas nepageidaujamų praėjusių amžių autoritarinio valdymo bruožų vyrauja kaip standartinė praktika dabartinėje Rusijoje. Carinės autokratijos represijos su ankstyva institucionalizuota slaptąja policija tapo vis labiau paplitusios XX amžiaus sovietinėje visuomenėje. Pastarasis užleido vietą stalininiam terorui, kurio kai kurie blogiausi elementai atsispindi Vladimiro Putino XXI amžiaus Rusijoje. O dabar rusų šovinizmas rado naują išraišką režime, kurį sudaro savanaudiški, vergiški funkcionieriai, kurių atsidavimas savo reziduojančiam despotui išlieka svarbiausiu prioritetu.

Putinas įtvirtino savo galią, prikeldamas visiems gerai žinomą rusišką „stipraus žmogaus“ lyderystės idealą, žiauriai užpuldamas Čečėnijos Respubliką 1999 m., prieš tai sukėlusį paties sukeltą nacionalinę krizę. Posovietinis tradicinio Rusijos dvasingumo atgimimas buvo įpintas į pernelyg išreikštą istorinio patriotizmo jausmą, kuris priminė praeities imperinę šlovę ir pagimdė piktavališką nacionalizmą. Šis būtų subrendęs konfliktui, kurį kurstytų įsišaknijusi neapykanta Vakarams.

Tolesnė Putino valdžios centralizacija garantavo jo, kaip diktatoriaus, saugumą ir ilgaamžiškumą kartu su jo Rusijos hegemonijos vizija, kuri dabar tapo doktrina. Prisimenama orveliška nacionalizmo samprata – tai valdžios troškimas, kurį sušvelnina saviapgaulė, kur bet kokia savo veiksmų racionalizavimo forma tampa pateisinama palaikant doktrininį naratyvą. Prastai suvaržyto autoritarinio režimo įsitikinimai lieka kurtūs kontrargumentams, nesvarbu, ar jie būtų pagrįsti teisiniu precedentu, ar moraliniu pagrindu. Svarbu tik doktrinos pažanga.

Putino darbotvarkė Ukrainoje ir kitur palei vakarinę Rusijos sieną su Europa yra nekintamos ir kvailos mintys apie kompromiso paiešką, Putino požiūriu, tik sukuria galimybę tęsti farsą, kuriuo Vakarų nerimas periodiškai nuraminamas. Dabartinė JAV pozicija šiuo klausimu toli gražu neatitinka pradinio tikslo siekti paliaubų. Pernelyg pasitikintis savimi įsitikinimas, kad ji galėtų daryti įtaką Kremliui, šio karo agresoriui, pirmiausia sutikdama su jo reikalavimais prieš pradedant rimtas derybas, buvo prastai apgalvotas. Vienintelės veiksmingos derybos, kurios gali vykti su Rusijos diktatoriumi, sukaupusiu karo nusikaltimų palikimą, yra tokios, kuriose jam nedviprasmiškai paaiškinama, kas nutiks, jei derybos žlugs. Už nesugebėjimą perduoti tokią žinią pirmiausia kalta Trumpo administracija ir jos dabartinis beprasmis ir neefektyvus dalyvavimas šiame reikale.

Todėl tai įpareigoja Europą veikti ryžtingai ir išvengti lemtingo Čerčilio perspėjimo apie „patvirtintą žmonijos nemokumą“. Priešingu atveju jai vėl teks susidurti su piktybiška Rusija ateinančioms kartoms ir niekur kitur žvelgti tik į save.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2025. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.