1938 m. Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris dislokavo kariuomenę palei Čekoslovakijos sieną, akivaizdžiai ketindamas įsiveržti į Sudetų regioną, melagingai pretekstu, kad vyraujanti vokiečių populiacija yra pavojuje. Tikėdamasis išvengti dar vieno pasaulinio karo po to, kai pastaraisiais metais Vokietija, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville'is Chamberlainas susitiko su Hitleriu, Italijos Benito Mussolini ir Prancūzijos Édouard'u Daladier, o Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas, kaip žinoma, nedalyvavo. 1938 m. rugsėjo 30 d. buvo pasirašytas Miuncheno susitarimas, pagal kurį Sudetų kraštas buvo perleistas Vokietijai mainais į Hitlerio pažadą, kad jis nebesieks jokių tolesnių teritorinių laimėjimų. Po šešių mėnesių Hitleris užėmė likusią Čekoslovakijos dalį, o po šešių mėnesių įsiveržė į Lenkiją , pradėdamas Antrąjį pasaulinį karą dar vienu melagingu pretekstu.

Likus maždaug savaitei iki Hitlerio įsiveržimo į vakarų Lenkiją, Vokietija ir Josifo Stalino Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą . Šis paktas, regis, garantavo Rusijai saugumą nuo Vokietijos invazijos ir suteikė jai galimybę įsiveržti į Lenkiją iš rytų, ką ji ir padarė praėjus mažiau nei trims savaitėms po Vokietijos įsiveržimo. Tęsdamas ankstesnes išdavystes, Hitleris 1941 m. birželį įsiveržė į Sovietų Sąjungą , nuniokojo didžiulę teritoriją, o vėliau atsitraukė kontratakos metu. Nuo 1938 iki 1941 m. Hitlerio apgaulė tęsėsi pakankamai ilgai, kad vien Rytų fronte žuvo 40 milijonų žmonių .

Rytų Europoje kilo dar vienas karas, susijęs su teritorijų užkariavimu; šį kartą dėl to, kas prilygsta įmantriai idėjai susigrąžinti Rusijos imperijos, kuri praėjusio amžiaus pradžioje apgailėtinai žlugo, o po jos subyrėjo , šlovę. Dabar Putino režimas kelia grėsmę Rusijos ateičiai po vos kelių dešimtmečių, priversdamas ją paklusti milžiniškai vyriausybinei ir visuomeninei korupcijai ir vykdydamas neteisingą karą Ukrainoje. Vienas po kito einantys Rusijos autokratiniai režimai, kurių gyvenimo trukmė trumpėja, nepranašauja patogios ateities tautai, kuri atrodė perspektyvi. Gali būti, kad Rusijos lyderiai galiausiai patikės savo pačių propagandos, kuri iš pradžių buvo skirta tik Rusijos visuomenei ir visam pasauliui, apgaule.
Putinui ir jo Rusijai pastaruoju metu ironiška situacija išryškėjo jam prieštaraujančio karinio aljanso išplėtimo pavidalu. 2022 m. gegužę, praėjus mažiau nei trims mėnesiams po jo invazijos į Ukrainą, Suomija ir Švedija pateikė paraiškas dėl stojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir įgijo narystę atitinkamai 2023 m. balandį ir 2024 m. kovą. Galbūt blogiau Putinui buvo tai, kad jis sukūrė tai, kas pasirodė esanti grėsmingas priešas prie jo pietinės sienos. Po 2014 m. invazijos į Krymą pakankamai ukrainiečių pritarė geopolitiniam Europos Sąjungos (ES) ir NATO pasirinkimui, kad tai būtų įtraukta į konstituciją 2019 m. Praėjus keturiems mėnesiams po jo invazijos į Ukrainą 2022 m. vasarį, apklausa parodė, kad 81 proc. ukrainiečių nori prisijungti prie ES, o 71 proc. – prie NATO. Bet kokios palankumo Rusijai nuotaikos sumažėjo iki 2 proc., o tauta tapo stipriai vieninga nuo vakarų iki rytų. Atsižvelgiant į Putino situaciją Rusijoje, kur jis pareiškė esąs pripažintas už savo tautos sugrąžinimą iš „bedugnės“ po Sovietų Sąjungos iširimo 1991 m., kyla klausimas, ar jis tik dabar savo ranka ją sugriovė.

Dėl vienokių ar kitokių priežasčių korporacijų ir pasaulio lyderiai bei kiti įtakingi asmenys laikui bėgant krypo į Rusiją, norėdami savo pačių rizika įgyti privilegijų, pripažinimo ar turtų . Ryšys su Putino režimu buvo kupinas priklausomybės rizikos , netgi nacionalinio suvereniteto praradimo ar mirtinų asmeninių pasekmių . Paskelbti, kad esi Vladimiro Putino „draugas“, reiškia pasakyti Vladimirui Putinui ir jo režimo nariams, kad esi tik dar vienas „naudingas idiotas“. Putinas, kaip ir keli jo pirmtakai, perėmę Rusijos vadovavimą, Vakarus laiko savo priešu. Bet koks rūpestis jūsų ar jūsų tautos gerove jo prioritetų sąraše nėra.

Be pelno iš savo paties sukurtos kleptokratijos , Putino darbotvarkė, kaip ir bet kuris šovinistas, daugiausia dėmesio skyrė Rusijos, kaip bijotinos ir gerbiamos visame pasaulyje, atsigavimui. Jo iliuzijoje Rusijos išskirtinumas karaliauja virš visko. Galima net sutikti, kad toks nacionalistinis požiūris yra pagirtinas, kol nesuvokiama, kad norint pasiekti šį tikslą reikia paaukoti kito, galbūt ir savo, gerovę. Iš tiesų, Putino išskirtinumo versija, labiau nei galima būtų pasakyti apie Amerikos , apima akivaizdžią kaimyninių suverenių šalių invaziją. Kartu su tuo buvo jo strategija pakenkti Vakarų valstybių, ypač Jungtinių Valstijų (JAV), politiniam stabilumui ir socialinei struktūrai . Tai apėmė tarptautinių agentūrų kūrimą, siekiant susilpninti Vakarų ekonomiką ir geopolitinę padėtį bei kelti grėsmę jų saugumui per karines sąjungas ir bandymus pasiekti technologinį pranašumą .
„ Didžiausia geopolitinė amžiaus katastrofa “
– Prezidento Vladimiro Putino kreipimasis į šalį, 2005 m. balandžio 25 d.; kalbant apie Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos žlugimą 1991 m .
Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) su savo Varšuvos pakto valstybėmis tapo XXamžiaus Rusijos imperijos (1721–1917 m.) versija iki pat savo iširimo 1991 m. Trokšdamos atsiskirti nuo savo represinio valdovo Maskvoje, Rytų Europos bloko (t. y. Varšuvos pakto) šalys pasinaudojo proga atgauti ne tik savo ekonomiką, kurią nualino sovietų politika, bet ir savo nacionalinį orumą. Vėliau jos siekė NATO saugumo, kad apsisaugotų nuo dar vieno Rusijos hegemoninio košmaro.
Deja, Rusijai, Putinas pasirinko atgaivinti savo imperijos versiją, pirmiausia pavergdamas kaimynines buvusias SSRS respublikas. Savo prezidentavimo pradžioje jis sukėlė krizę Čečėnijoje, kad pateisintų Rusijos invaziją, sulygindamas su žeme jos sostinę Grozną, nužudydamas daugiau nei 50 000 civilių ir palikdamas „siaubingų pažeidimų “ rekordą. Buvo įvestas marionetinis režimas, kuriam šiuo metu vadovauja Ramzanas Kadyrovas, ir atitinkamai tęsė bendradarbiavimą su Maskva, užtikrindamas jos ištikimybę visais reikalais. Po to 2008 m. Rusija įsiveržė į Gruziją, remdama separatistinį Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybių sukilimą. Rusija toliau netinkamai pripažino šias valstybes kaip atskiras autonomines respublikas nuo Gruzijos. Be to, ji išdavė jų piliečiams Rusijos pasus, dar labiau suponuodama, kad jos yra nepriklausomos nuo Gruzijos valdymo. Tarptautinė faktų nustatymo misija išaiškino teiginių teisėtumą ir nustatė, kad nėra pagrindo skelbti separatistines valstybes nepriklausomomis nuo Gruzijos.

Likusią Gruzijos dalį dabar kontroliuoja valdančioji partija „Gruzijos svajonė“, kurią įkūrė ir kuriai daro įtaką prorusiškas oligarchas Bidzina Ivanišvilis, kuris klusniai atmetė daugumos gruzinų siekius prisijungti prie ES. Tarptautinio respublikonų instituto atliktos 2024 m. spalio mėn. Gruzijos parlamento rinkimų analizės, regis, pakanka, kad dabartinė Ivanišvilio partijos vadovaujama vyriausybė būtų paskelbta neteisėta.
2013–2014 m. Ukrainos Maidano revoliucija įvyko po tuometinio prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimo atsisakyti šalies asociacijos sutarties ir paskutinės minutės susitarimo su Putinu, kuris siūlė pinigus ir pažadėjo nuolaidas iš Rusijos importuojamai energijai. Janukovyčius atsisakė prezidento posto, pamatęs, kad jo vyriausybė nebeturi autoriteto, ir pabėgo iš šalies, ieškodamas prieglobsčio Rusijoje. Netrukus po to, 2014 m. vasario 27 d., Putinas, neabejotinai planuodamas Rusijos įtakos Ukrainoje praradimą, surengė slaptą sukarintą operaciją Krymui okupuoti. Po skubiai surengto referendumo ši teritorija buvo neteisėtai aneksuota Rusijos. Tuo tarpu rytų Ukrainą krėtė Rusijos kurstomi karo veiksmai , kurie kėlė grėsmę jos ekonomikai ir teritoriniam vientisumui.
Galutinis bandymas užvaldyti visą Ukrainą tiesiogine Rusijos invazija įvyko 2022 m. vasarį, remiantis keistu teiginiu, kad tam reikalinga denacifikacija. Nesuskaičiuojami Rusijos karo nusikaltimai , sekę bandymais dehumanizuoti ir destabilizuoti Ukrainą, žlugo, kaip ir Rusijos karinė strategija, todėl Putino karo ekonomika artėjo prie stagfliacijos , o Rusijos žmonės neteko savo gerovės.

Nepaisant Rusijos karo nusikaltimų, tokie lyderiai kaip Vengrijos prezidentas Viktoras Orbanas ir Slovakijos prezidentas Robertas Fico pasirinko nepaisyti savo tautų audringos istorijos su Rusija ir tapo priklausomi nuo kito žlungančio Rusijos autoritarinio režimo ir jo despoto. Tiek Slovakija , tiek Vengrija sulaukė didesnio ES dėmesio dėl jų poslinkio į neliberalų valdymą iš atitinkamų jų lyderių pusės ir gali būti pašalintos iš šalies už tai, kad atsisakė savo demokratinio valdymo principų. Už ryšius su Putino Rusija, atsižvelgiant į dabartines jo karo Ukrainoje aplinkybes, jos vargu ar sulauks didelės jo režimo užuojautos. Veikiau, jo finansiniam laikrodžiui artėjant ir populiarumui šalies viduje mažėjant, Putinas su tam tikru desperatišku noru įsitvirtinti Ukrainoje, ruošdamasis numatomoms deryboms, kuriomis siūloma nutraukti karą, už kurį jis yra visiškai atsakingas. Be to, Putinas pastaruoju metu parodė savo abejingumą ankstesniems įsipareigojimams, kaip ir neseniai įvykusioje nesėkmėje Sirijoje. Tą patį galima pasakyti ir apie Venesuelą, kur panaši priklausomybė nuo Rusijos egzistuoja dėl neteisėto Nicolá Maduro diktatoriško režimo .
Apgaulė yra Putino režimo įprotis, kaip ir Hitlerio, tiek vidaus vartojimui, tiek tarptautinių susirūpinimų nuraminimui. Nepaisant aiškių ženklų, kurie per kelis mėnesius rodė Rusijos ketinimus įsiveržti į Ukrainą, kai jos pajėgos pradėjo telktis prie Ukrainos sienos, iš Kremliaus skleidžiamas melas galiausiai pasitvirtino 2022 m. vasarį. Jis tęsėsi viso karo metu. Ilgalaikis įprotis plačiai skleisti dezinformaciją ir propagandą, susijusią su Rusijos politika ir veikla, yra gerai žinomas ir taip įsišaknijęs, kad valstybės pareiškimus reikėtų automatiškai ignoruoti kaip klaidinančius, geriausiu atveju.
Neaišku, kokie yra išrinktojo prezidento Donaldo Trumpo ketinimai dėl planų užbaigti karą su Rusija. Iškelta idėja nutraukti karą per vieną dieną nebuvo išsami , tačiau ji apima ir tai, kad teritorija Ukrainoje būtų perduota tam, kas jį išprovokavo – galbūt Ukrainai tai būtų per toli. Tokią mintį pakurstė, regis, perdėti teiginiai, kad Ukraina karo metu „prarado“ 400 000 karių, jei „prarado“ jis turi omenyje „mirusius“. Bet kokiu atveju, atrodo, kad išrinktasis prezidentas kalba apie tokius žmonių nuostolius, nes jis labiau žinomas kaip sandorių dalyvis nei už humanitarines dorybes. Retorikoje visiškai neužsimenama apie Rusijos atsakomybę už karą, jos nesugebėjimą užbaigti karo, jos žlungančią ekonomiką ir, labiausiai nerimą keliantį, Putino neapykantą JAV ir Vakarams. Putinas ne labiau gerbia poną Trumpą nei prezidentą Bideną, nes abu jie priklauso JAV ir todėl lieka atsakingi už praeities tariamas Rusijos nuoskaudas Rusijai. Trumpai tariant, jis stengsis išnaudoti vieną ar kitą situaciją savo naudai, kai tik įmanoma.
Atsargos generolas leitenantas Keithas Kelloggas yra išrinktojo prezidento Trumpo specialusis pasiuntinys Ukrainoje ir Rusijoje. Kelloggas tiki „NATO ekspansionizmo“ teorija, kuri teigia, kad Rusijai grėsė karas Ukrainoje, ir panašiai kaip ir kiti, tarsi Rytų Europos šalys būtų kažkaip priverstos prisijungti prie NATO. Ukraina, kaip ir kitos šalys, baiminosi, kad Putino darbotvarkė buvo nukreipta į įtakos darymą savo visuomenei, nepriklausomai nuo to, ar NATO buvo to dalis. Neaišku, ko siekė Elono Musko diskusijos su Putinu , tačiau jos neabejotinai padidins tam tikrus reikalavimus ponui Trumpui.
Kelloggas, vienas iš „America First Policy Institute “ (AFPI) įkūrėjų , teigia, kad Amerikos užsienio politika turėtų būti orientuota į nacionalinio saugumo interesus . Palikdamas nuošalyje moralę ir demokratinius principus, jis, regis, yra pasiryžęs bendradarbiauti su karo nusikaltėliu Putinu ir perleisti Ukrainos teritoriją Rusijai mainais į pastarosios sutikimą atstatyti Ukrainą ir klaidingą viltį dėl ateities saugumo nuo tolesnės agresijos. Visų pirma, Rusijos ekonomika nėra pasirengusi finansuoti Ukrainos atsigavimą, o pasikliovimas tiek Putino žodžiu, tiek būsimais Rusijos energijos pardavimais yra, geriausiu atveju, trapus pasiūlymas. Pagreitintas Rusijos karo Ukrainoje sprendimo siekimas bus pasmerktas žlugti, jei neatitiks Putino tikslų , kurie dar nėra apibrėžti, atsižvelgiant į dabartinę jo padėtį šalies viduje ir šansus mūšio lauke. Naujausi požymiai rodo, kad Rusija nėra suinteresuota derybų keliu pasiektu susitarimu .
Ukrainai, siekiant tvarumo ir tapatybės kaip tautos, įskaitant jos ekonomiką, ilgalaikį saugumą ir apsisprendimo teisę, būtina visiškai atkurti savo teritoriją, įskaitant Krymą, prisijungti prie ES ir perginkluotis taip, kad bet kuri tauta gailėtųsi svarstyti ją užgrobti. AFPI neteisingai kritikavo JAV pastangas teikti reikiamą paramą Ukrainai, kai ji tapo neišprovokuoto Rusijos išpuolio auka. Nepaisant pranešimų, kad Putinas sprendimą įsiveržti į Ukrainą priėmė metais anksčiau, labai tikėtina, kad idėja atkurti tam tikrą savo imperijos versiją kilo gerokai anksčiau, kai jis išreiškė absurdišką mintį, kad Ukraina tėra kūrinys praėjusiame amžiuje. Tiesą sakant, 2008 m. NATO konferencijoje Bukarešte Putinas viešai paskelbė, kad Ukraina nėra valstybė. Tačiau vyraujanti nuomonė teigia, kad Ukrainos ištakos siekia IXamžių ir yra senesnės nei Rusijos.

Gaila, kad didelė dalis pastaruoju metu Vakaruose pasirodžiusių komentarų apie karo nutraukimą daugiausia dėmesio skyrė tam, ko Ukraina yra pasirengusi paaukoti, o ne tam, kaip geriausiai užbaigti konfliktą jos naudai. Šio karo istorijoje nereikėtų apibūdinti, kaip agresorius buvo apdovanotas už nusikalstamą žygdarbį, o kadaise suvereni tauta buvo priversta pasiduoti ir galbūt galiausiai nustoti būti tauta. Tokia istorija neabejotinai amžinai sugėdintų tuos, kurie dalyvavo šioje veikloje, nes juos dar kartą apgavo susilpnėjusio sukčiaus veikėjo įžūlus elgesys, panašiai kaip nutiko po minėto 1938 m. Miuncheno susitarimo. Vis dėlto buvo pateiktas gana kankinantis verslo argumentas , kad Rusija galėtų laisvai atnaujinti įprastą veiklą, jei Ukraina ir Vakarai padarytų didelių nuolaidų, tuo pačiu suteikdami galimybę pasirinktiems Vakarų elitams iš to gauti didelės naudos.
Argi Ukraina neturi ką pasiūlyti Vakarams? Kas nenorėtų jos matyti savo sąjungininkės pusėje, pademonstravusi pasauliui savo novatoriškus karinius pajėgumus , drąsą ir atkaklumą prieš tris kartus didesnį priešą? Kas geriau nei bet kuri Vakarų valstybė supranta Rusijos strateginį mąstymą? Tokios valstybės atstatymas būtų naudingas ne tik jai pačiai, bet ir tiems, kurie rėmė jos gynybą ir kurie greičiausiai vėliau įsitrauktų į reparacijų pastangas. Finansavimas būtų tęsiamas kaip ir dabar, išskaidant palūkanas, gautas iš įšaldyto Rusijos turto, iki rekonstrukcijos pabaigos. Faktinis šio turto konfiskavimas paspartintų pastangas. Užsienio korporacijų bendradarbiavimas su Ukrainos pramone pritrauktų dideles investicijas į aplinką, kurioje gausu žemės ūkio produktų, energijos išteklių, ypač skalūnų dujų, ir mineralinių telkinių , bei žada didelį pelną. Ukrainos urano atsargos yra didžiausios Europoje, o geležies rūda, titanas ir manganas užima antrąją vietą. Be to, dideli ličio, grafito ir retųjų žemių mineralų telkiniai yra tarp 117 iš 120 labiausiai pasaulyje naudojamų mineralų. Savarankiška Ukraina ir toliau atliktų pasaulinės maisto tiekėjos vaidmenį ir ateityje bendradarbiautų su JAV bei Vakarais daugybėje perspektyvių įmonių, kurios būtų daug patikimesnės nei Rusija
Tiek geopolitiniu, tiek komerciniu požiūriu suvereni ir savarankiška Ukraina galėtų sudaryti susitarimus, suteikiančius giliavandenių uostų Odesoje arba Kryme, kur giliavandeniai uostai yra Sevastopolyje, Jaltoje, Feodosijoje ir Kerčėje. Dėl vieno ar kelių uostų prieinamumo gali būti susitarta pagal paskolos ir nuomos susitarimą , iš dalies atlyginant už iki šiol JAV ir Vakarų teiktą finansinę paramą. Rusijos Krymo kontrolės neigimas nutrauktų Rusijos praktiką slopinti ar blokuoti jūrų laivybą, kai ji pasirenka vykdyti karinio jūrų laivyno pratybas arba trukdyti taip reikalingo maisto tiekimui visame pasaulyje.
Įdomu tai, kad Rusijos valstybinė žiniasklaida nurodė, jog NATO planuoja įsiveržti į Krymą ir kad todėl Rusija turi papildomą pagrindą jį okupuoti ir aneksuoti. Šis argumentas buvo absurdiškas, nes nebuvo jokios priežasties NATO imtis tokios avantiūros. Ukraina toli gražu nebuvo svarstoma dėl narystės, o jau du dešimtmečius NATO jau turėjo atstovybes Baltijos šalyse , esančiose šalia Rusijos ir iš tikrųjų daug arčiau Maskvos. Tačiau dabar, kai Rusijos apgaulė buvo atskleista ir jos neteisėti ketinimai buvo parodyti įsiveržus į Ukrainą, argumentas už tokį scenarijų gali atrodyti tinkamas. Jei Ukraina toliau pateiktų savo paraišką dėl stojimo į NATO, Krymas būtų strategiškai ideali vieta įkurti karinę tvirtovę, kuri padėtų užsitikrinti ilgalaikę garantiją nuo Rusijos agresijos ir kartu užtikrintų papildomą jos rytinio flango, įskaitant Turkiją, saugumą.
Tam tikra prasme tarptautinė diplomatija suteikė galimybę išspręsti konfliktus, kurių rezultatai nebuvo nulemti kariniu įsikišimu. Tačiau keliomis aplinkybėmis jai pavyko tik sukurti ginčo ramybę – pakankamai laiko, kad agresorius spėtų persiginkluoti ir grįžti prie iš pradžių nustatytos darbotvarkės. Yra du klausimai, susiję su Putinu ir Rusija. Pirmasis susijęs su Putino reikalavimu visiškai pavergti Ukrainą, nes, jo manymu, ji tiesiog neverta egzistuoti atskirai nuo Rusijos. Jis tai pademonstravo pagrobdamas daugybę Ukrainos vaikų, beatodairiškai naikindamas civilinę infrastruktūrą, iškeldindamas ir žudydamas jos žmones bei juos dehumanizuodamas. Antrasis susijęs su Putino poreikiu įgyvendinti savo ilgalaikę iliuziją grąžinti Rusiją į pasaulinėje arenoje svarbios tautos statusą, nepaisant to, kad jis nesugebėjo suteikti jai pagrindo, kuris garantuotų jos pačios tvarumą. Jam lieka karas, kurio jis negali laimėti , bet karas, kurį jis privalo tęsti.
Jei norima teisingos išvados, o ne konsensusinės, kai „visi sutinka kolektyviai sakyti tai, kuo niekas netiki individualiai“, tuomet agresorius turi būti priverstas susitaikyti su savo poelgio realybe ir priimti vienintelę jam suteiktą baigtį – nieko neduoti. Tegul tai būna supratimo ženklas visiems kitiems piktavaliams, kurie pasirenka elgtis panašiai nusikalstamai.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2025. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.