Savotiška Baltijos teritorija – Kaliningrado sritis („sritis“ reiškia administracinį regioną Rusijoje) – yra izoliuota, atskirta nuo Rusijos Federacijos, atskirta nuo jos Lietuvos šiaurės rytuose ir Lenkijos pietvakariuose, kurios abi yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) narės. Tai 15 100 km² ploto eksklavas , kurio šiaurės vakaruose atsigręžta į Baltijos jūrą. Priešingoje pusėje Lietuva ir Lenkija turi 64 mylių ilgio sieną, kuri užbaigia Kaliningrado srities aptvėrimą pietryčiuose ir skiria ją nuo Baltarusijos, artimos Rusijos sąjungininkės. Šią Lenkijos ir Lietuvos sieną apibrėžia problemiškas Suvalkų koridorius , kuris buvo siūlomas kaip „ekstrateritorinis“ prekių ir medžiagų prekybos su Rusija kelias.

Ši konkreti siena yra Rusijos invazijos į Ukrainą rezultatas. Reaguodama į tarptautinės teisės pažeidimą, Europos Sąjunga (ES), kuriai priklauso ir Lietuva, įvedė sankcijas, dėl kurių pati Lietuva uždarė savo sienas tam tikroms Rusijos prekiaujamoms prekėms arba kitaip paskirtų medžiagų gabenimui. Rusija, pasitelkdama savo standartinį pasipiktinimo scenarijų, pagrasino Lietuvai atsakomosiomis priemonėmis, kurios, matyt, dar nesuformuluotos. Tačiau tai dar ne viskas, nes Kaliningrado sritis Rusijai yra strateginės karinės svarbos. Ji yra vienintelis neužšąlantis žiemos uostas Rusijos kariniam jūrų laivynui Baltijos jūroje, tai yra, kol klimato kaita nepadarys įtakos šiam klausimui.
2021 m. surašymo duomenimis, šalyje žmonės – tai mažiau nei 1 165 000, nustatytų 1950 m. surašymo metu. Tuo metu šis skaičius buvo tik perpus mažesnis nei toje pačioje teritorijoje, kai ji priklausė Vokietijai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Didžiausias jos miestas Kaliningradas, anksčiau žinomas kaip Kenigsbergas, pastebimai sumažino augimo tempą nuo piko septintajame dešimtmetyje, kai vidutinis augimo tempas siekė 3,60 %, iki 0,41 % 2023 m. Liūdna istorija, slypinti Kaliningrado srities tragedijos fone, prasideda po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. liepos mėn. Potsdamo konferencijoje, kai sąjungininkų lyderiai perleido tuometinį Kenigsbergą, Rytų Prūsijos sostinę, ir gretimą teritoriją Sovietų Rusijos administracinei kontrolei.
Sprendimas dėl galutinio teritorijos paskirstymo turėjo būti priimtas gavus ekspertų įvertintą sieną ir vėliau priėmus galutinį sprendimą dėl Vokietijos, kuris buvo sudarytas tik 1990 m. rugsėjį. Pastaruoju buvo leistas Vakarų ir Rytų Vokietijos susivienijimas, neįtraukiant Rytų Prūsijos ir kitų Rytų Vokietijos teritorijų. Vokietijos siena su Lenkija liko tokia, kokia jau buvo sutarta. Svarbu tai, kad nebuvo nė žodžio apie teisės aneksuoti dabartinę Kaliningrado sritį prie Rusijos patvirtinimą. Panašiai ir ankstesnis Karinio kapituliacijos aktas, kuriame buvo kalbama apie besąlyginį visų Vokietijos pajėgų perdavimą sąjungininkams, pasirašytas 1945 m. gegužės mėn., užtikrino, kad jokia okupuota Vokietijos teritorija nebus automatiškai aneksuota nugalėtojų.
Istoriškai egzistuoja keli tokio precedento, paneigiančio aneksijos teisę, pavyzdžiai, todėl pagal tarptautinę teisę nėra daug argumentų, pagrįstų Rusijos pretenzijas į teritoriją, kurią ji „valdė“ išimtinai savo naudai. Rusai šiuo klausimu išliko gana tylūs ir dabar, kaip tinkamą atsaką į bet kokį dabartinį prieštaravimą, pretenduoja į ilgalaikio teritorijos užėmimo teisę. Bet kaip neteisėta pretenzija iš pradžių pateisina teisėtą pretenziją vėliau? Be to, kaip ši situacija nebūtų vertinama atsižvelgiant į platesnį, svarbesnį kontekstą, susijusį su precedentais tarptautinės jurisprudencijos srityje ir ankstesnio gyvenimo teise? Apie tai plačiau vėliau.

Kaip visa tai įvyko? Rusijos puolimas prieš Vokietiją iš rytų 1944 m., Antrajam pasauliniam karui neišvengiamai įsibėgėjant. Tai lėmė karinę Rytų Europos okupaciją, įskaitant Rytų Prūsijos, tuometinės Vokietijos dalies, teritoriją su sostine Karaliaučiumi. Josifas Stalinas jau buvo išreiškęs susidomėjimą miesto ir jį supančios teritorijos įsigijimu dėl jo strateginės vertės kaip karinio jūrų uosto, turinčio ištisus metus prieigą prie Baltijos jūros. Įdomu tai, kad jis pabrėžė būtinybę atkeršyti tautai, kuri skleidė karą prieš Rusiją. Invazija sukėlė didelių gyvybių praradimų Rusijoje ir iš tiesų didelėje vakarinėje Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) dalyje. Pastarąją dalį galbūt galima priskirti paties Stalino gynybinio pasirengimo stokai ir nekompetentingam jo kariuomenės vadovavimui karo rytų fronte. Turbūt ryškiausias jo palaikymas nacistinei Vokietijai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, įtvirtintas 1939 m. Molotovo-Ribentropo nepuolimo pakte, o po to pati Rusija iš rytų įsiveržė į Lenkiją ir Rumuniją.
Kai Karaliaučiaus ir aplinkinės teritorijos, tuo metu vadintos „Mažąja Lietuva“, administracinė kontrolė buvo perduota rusams, Stalinas negaišo laiko paversdamas ją Rusijos enklavu, kokiu jis ją ir numatė. Tai iš tikrųjų prasidėjo dar prieš karo pabaigą, kai be jokios strategiškai pateisinamos priežasties rusai sausuma dar labiau sunaikino miestą. Buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras ir dabartinis Europos Parlamento narys Radekas Sikorskis geriausiai apibūdino šį žiaurumą tinkamame kontekste: „septyni istorijos šimtmečiai virto dūmais per vieną apšaudymo savaitę...“ ir „tuo metu jau buvo priimtas sprendimas sunaikinti Rytų Prūsiją ir perduoti Karaliaučių Sovietų Sąjungai“.
Keli šimtai tūkstančių vokiečių ir lietuvių, tų, kurie nepabėgo nuo Rusijos antpuolio, vėliau mirė nuo bado, nepritekliaus ir ligų arba buvo ištremti į Sibirą, kur jų laukė panašus galas. Kiti buvo tiesiog ištremti į Vokietiją. Iš viso daugiau nei milijoną pirminių gyventojų vėliau pakeitė žmonės, atvežti iš šiaurinės ir centrinės Rusijos, pradedant teritorijos rusifikacijos procesą. Istoriškai tai buvo gerai praktikuojamas XVIII ir XIX amžių Rusijos imperijos teritorijoje, o Sovietų Rusijos – didžiąją XX amžiaus dalį, dominavimo modelis. Žymūstokios politikospavyzdžiai yra rytų Ukrainos rusifikacija ir, ko gero, geriau palyginus su jos aštrumu, Krymo totorių genocidas.
Sąmoningas regioninės kultūros, kalbos ir galiausiai teritorijos paveldo ardymas ir visiškas naikinimas įgavo įvairias formas. Miestų, miestelių, gatvių ir įstaigų germaniški pavadinimai, įskaitant vietovardžius, buvo pakeisti į rusiškas versijas. Tokiu būdu Karaliaučius tapo Kaliningradu, pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino, tapusio Sovietų Sąjungos Centrinio vykdomojo komiteto pirmininku ir patogiai mirusio 1946 m., vardu, kai reikėjo išrinkti tinkamą bendravardį tai teritorijai, kurią rusai laikė savo naujai įgyta. Paskutinį Antrojo pasaulinio karo mėnesį sąjungininkų aviacijos bombardavimas ir vėlesnė Rusijos artilerija sunaikino miesto infrastruktūrą, kurią dar labiau sustiprino rekonstrukcijos pastangos, kurios dabar sulygino didžiąją dalį to, kas liko. Spalvingą miesto vaizdą pakeitė sovietmečio pilkas betonas, būdingas tuo metu Rusijai skiriančiam didelius, urvus ir dominuojančius vyriausybinius pastatus, didelius daugiabučių kompleksus ir pramonę.

Netrukus po to, kai atvyko didelis karinis jūrų laivynas, siekdamas pasinaudoti giliavandeniu Baltijsko uostu, buvo dislokuotas didelis karinis jūrų laivynas. Visai neseniai rusai teritorijoje dislokavo sausumoje dislokuotas trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemas „Iskander“, ir dabar lieka klausimas, ar buvo dislokuoti branduoliniai pajėgumai. Tokio karinio buvimo sukūrimas labiausiai į vakarus nutolusiame Rusijos Federacijos pakraštyje Kaliningrado sritį pavertė pateisinamu strateginiu taikiniu Europos veiksmų teatre, jei Rusija dabar keltų grėsmę kaimyninėms šalims, kaip ji daro šiandien.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos perimtos dabartinės Kaliningrado srities „administracinės“ valdžios praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai, tačiau nuo galutinio susitarimo su Vokietija 1990 m. Rusija toliau kontroliuoja šią teritoriją, nes po SSRS žlugimo 1991 m. ji buvo pripažinta jos teisių perėmėja. Tas pats argumentas leido Rusijai išlaikyti nuolatinę vietą Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje, suteikdamas jai veto teisę svarbiais pasaulinės svarbos klausimais, ypač dėl jos pačios kaltės dėl šių dienų žiaurumų Ukrainoje. Šio sprendimo teisinis pagrįstumas buvo kvestionuojamas, tačiau dar nėra iki galo išspręstas, todėl JT atsidūrė moralinėje dilemoje, atsižvelgiant į daugybę Rusijos tarptautinės teisės pažeidimų.
Taip pat nėra susitarimo dėl užsienio valdžios vykdomos teritorijos administracinės kontrolės trukmės ir vėlesnės jos aneksijos. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Kipro administravimas po 35 metų baigėsi, kai 1923 m. Lozanos sutartimi buvo įtvirtintas Kipro suverenitetas; šį klausimą patvirtino Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas. Be to, panašus svarstymas buvo skirtas tradicinių teritorijos gyventojų pretenzijoms, kaip ir Gibraltaro apgyvendinimo atveju. Šiuo atveju ankstesni ispanų gyventojai 1704 m. buvo išvaryti britų, atsižvelgiant į tuo metu turėtą strateginį karinį pranašumą. Nepaisant 1967 m. Didžiosios Britanijos surengto teritorinio plebiscito, kuriame daugiausia balsų buvo palanku tolesnei Didžiosios Britanijos valdžiai, JT Generalinė Asamblėja griežtai pasmerkė šiuos veiksmus ir paragino grąžinti Gibraltaro suverenitetą Ispanijai.
Raymondas Smithas savo 1992 m. straipsnyje apie Kaliningrado srities statusą teigė, kad teisėtas sprendimas būtų, jei pati Lietuva prisiimtų teisę aneksuoti tai, kas istoriškai buvo vadinama „Mažąja Lietuva“. Juk ši teritorija ribojasi su Lietuva ir, dar svarbiau, anksčiau jos gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Pagal ankstesnį susitarimą 1990 m. Galutiniame susitarime Vokietija atsisakė teisinės nuosavybės teisės į Kaliningrado srities teritoriją ir todėl, regis, nebeturi į ją jokių pretenzijų. Dabar Lietuvai belieka pareikšti ankstesnį teiginį, kurį 1918 m. lapkričio mėn. Tilžės deklaracijoje išsakė Prūsijos Lietuvos nacionalinė taryba, kad Lietuva pati prisiima savo istoriškai etnografines sienas ir įtraukia Mažąją Lietuvą į savo valdas. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų turi teisę, net ir dabartine kartų forma, grįžti į teritoriją, iš kurios buvo priverstinai deportuoti, pagal 1907 m. Hagos konvenciją ir vėlesnę 1948 m. JT Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Naujausia Kaliningrado miesto demografinių rodiklių analizė parodė, kad laikui bėgant jis tapo mažiau susijęs su Rusija. Kelių kartų kaita Kaliningrado srityje kartu su sumažėjusia migracija iš Rusijos teritorijų lėmė labiau homogenizuotą visuomenę, mažiau susijusią su jos kilme. Neišvengiamai išsivystė čiabuvių visuomenė, todėl iki 1993 m. 97 % gyventojų jau buvo gimę šioje teritorijoje. monolitinis aplinkinės Europos kultūros ir gyvenimo būdo šliaužimas . Tai smarkiai kontrastuoja su represine Rusijos visuomene, kuri jau buvo įsitvirtinusi sovietmečiu, tačiau tęsė savo veiklą ir Putino režimo laikais su savo akivaizdžia propaganda, abejotina teismų praktika, žodžio laisvės ir žurnalistinės raiškos slopinimu.
Šiandieninėje Rusijos visuomenėje taip įprasta propaganda daug sunkiau įsiskverbia į Kaliningrado ir jo apylinkių gyventojų mąstyseną. Nuolat primenama apie palyginti geresnę maisto, gyvenimo būdo produktų ir pramogų kokybę bei įvairovę tose Europos valstybėse, kurios yra prie tiesioginių Rusijos sienų. Žodžio laisvė, meninė raiška ir žurnalistinė veikla visuomenėje yra svarbūs, nepaisant autoritarinės vyriausybės pareiškimų. Jos pavertimas Rusijos karine stovykla ir dėl to tiesioginis NATO atsakomasis smūgis prieš bet kokią Rusijos agresiją taip pat vargu ar patrauks ją tėvynei.
Neteisėta Rusijos invazija į Ukrainą per pastaruosius metus, pažeidžiant JT Chartiją, privertė ją tapti atstumtąja tarptautinėje bendruomenėje. Sankcijos dar ilgai kamuos jos ekonomiką ir turės įtakos Kaliningrado srities ekonominei gerovei. Žinios apie Rusijos žiaurumus Ukrainoje, apie kuriuos neseniai JT Žmogaus teisių komisijai pranešė Nepriklausoma tarptautinė tyrimo komisija Ukrainos klausimu, jos karinis nekompetentingumas, Europos Parlamento paskelbimas teroristine valstybe ir Putino apkaltinimas karo nusikaltėliu Tarptautinio baudžiamojo teismo, greičiausiai dar labiau paveiks Rusijos įspūdį Kaliningrado visuomenei ir galbūt privers ją susimąstyti apie savo ištikimybę tokiai valstybei. Žinoma, dar ir neseniai viešai kilęs gėdingas Rusijos bandymas paskelbti save „rusofobijos“ auka, nors pasauliui jau buvo suteikusi visas priežastis ją niekinti.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.
Viena mintis apie „Kaliningrado sritis – laikas atsiskirti?“
Komentarai išjungti.