Aleksandras Lukašenka, Baltarusijos diktatorius ir, regis, tuo didžiuojantis, į valdžią atėjo 1994 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo prieš trejus metus. Tikras senojo sovietinio režimo pasekėjas, jis išlaikė valstybinę pagrindinių pramonės šakų nuosavybę ir įgijo galią paleisti parlamentą, iki 1996 m. palaipsniui įtvirtindamas savo labai centralizuotą valdžią. Rusų kalbai buvo suteiktas lygiavertis statusas baltarusių kalbai, o anksčiau užmegzti ekonominiai ryšiai su Rusija buvo sustiprinti, kai abi šalys 1996 m. sudarė Sandraugą. Pastaroji, 1999 m. pasirašius sutartį, išsivystė į Rusijos ir Baltarusijos sąjunginę valstybę. Ši sąjunginė valstybė įformino jų ekonomikų integraciją, prie kurios taip pat buvo pridėtos jų žvalgybos agentūros ir gynyba. Akivaizdu, kad daug silpnesnė iš šių dviejų šalių, Baltarusija, šiuo susitarimu įgytų ir finansinį, ir karinį saugumą. Tačiau Lukašenkai šis procesas nebuvo sklandus.

Jau 1996 m. kilo susirūpinimas, kad Lukašenkos noras glaudesniams ryšiams su Rusija gali lemti galutinę Rusijos aneksiją. Kilo protestai, kurie buvo pavadinti Baltarusijos pavasariu, tačiau jų nepakako, kad įtikintų naująjį režimą. Lukašenkos autoritarizmas dar labiau pakurstė nepasitenkinimą, kai 1999 m. pradėjo dingti opozicijos lyderiai, o žinomi aktyvistai buvo įkalinti. Pirmieji – Viktaras Hančaras, Anatolis Krasovskis ir Jurijus Začaranka – vėliau buvo nužudyti Vidaus reikalų ministerijos specialiojo padalinio. Minske, sostinėje, buvo surengtas Laisvės žygis, kuris įvyko tų metų spalį ir baigėsi smurtiniu susidūrimu su riaušių policija ir OMON (Specialiosios policijos darbo būriu). Vėliau „Amnesty International“ pasmerkė įvykdytus areštus. Šis renginys šiek tiek atidėjo faktinį sąjunginės valstybės įgyvendinimą, tačiau oficialus jo statusas išliko.
Baltarusijos žmogaus teisių centras („Viasna“) buvo apkaltintas Lukašenkos režimo 2001 m. prezidento rinkimų „stebėjimu“, todėl 2003 m. buvo oficialiai uždarytas. Jo įkūrėjui Alesiui Bialiackiui 2022 m. buvo įteikta Nobelio taikos premija už jo, kaip demokratijos aktyvisto, darbą ir kovą už žmogaus teises. Jis tebėra sąžinės kalinys.

2004 m. vykusiame nacionaliniame referendume Lukašenka, surinkęs 88,9 % „galiojančių balsų“, galėjo siekti neribotos prezidento kadencijos. Žinoma, jis laimėjo vėlesniuose rinkimuose, kurie vyko po beveik išimtinės valstybinės žiniasklaidos savireklamos, vyriausybės persekiojimo prieš oponentus ir kaltinimų balsų klastojimu. 2005 m. Lukašenka užtikrino Baltarusijai dar vieną išskirtinumą iš tuometinės Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice – „tironijos forposto“šalia tokių pat dėmesio vertų autoritarinių režimų kaip Šiaurės Korėja, Mianmaras, Zimbabvė, Iranas ir Kuba. Siekdamas įtvirtinti savo pozicijas šiame retame garbės titule, jis toliau palaikė savo polinkį į žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant nuolatinį „Viasna“ narių ir savanorių persekiojimą. Tuo tarpu Lukašenka taip pat tęsė prezidento postą, sėkmingai perrinktas 2010, 2015 ir 2020 m., kiekvienas iš jų pasižymėjo standartiniu nepagarbos jai demonstravimu.
Režimo abejingumas koronaviruso pandemijos, kuri rimtai prasidėjo 2020 m., metu ir nepasitikėjimas rinkimų komisijomis kurstė opoziciją, kuri metė iššūkį Lukašenkos kontrolei sistemoje ir tų metų rinkimuose palaikė Sviatlaną Cichanouskają. Ji pakeitė savo vyrą Sergejų, kai jam pirmą kartą buvo uždrausta kandidatuoti, o vėliau jis buvo įkalintas. Daugiau nei 30 miestų vyko žiaurūs protestai, o saugumo pajėgos – silovikai – įsitvirtino kaip nepakeičiamos sprendžiant vis labiau pažeidžiamo režimo problemas. Todėl Lukašenkos Europos Sąjunga (ES) ar Jungtinės Valstijos (JAV) nepripažino teisėtu prezidentu, ir Vakarų akyse jis tebėra atstumtasis. Lukašenkos režimo laikais nevyriausybinės agentūros buvo laikomos ardomąja veikla , o 2021 m. valstybė likvidavo daugiau nei 270 jų, įskaitant visas likusias žmogaus teisių grupes ir 13 žiniasklaidos priemonių.
Pastaruosius 25 metus Baltarusija buvo pašalinta iš Europos Tarybos dėl savo antidemokratinės veiklos ir nuolatinių politinių lyderių vykdomų rinkimų normų pažeidimų. Keletas vyriausybės pareigūnų buvo asmeniškai sankcionuoti tiek JAV, tiek ES už įvairius nusikaltimus, susijusius su rinkimų sukčiavimu, politine represija ir atvirais nusikaltimais. Sankcijos toliau plėtėsi, kaip ir per pastaruosius metus, o naujausią paskelbė Europos Komisijos vadovė Ursula van der Leyen už Rusijos paramą kare prieš Ukrainą. Užsitęsus ekonominei stagnacijai, visuomenės nepasitikėjimui ir nykstantiems santykiams su Vakarais, Baltarusija atsidūrė tokioje padėtyje, kad be Rusijos paramos ji nebegali išsilaikyti, o gavusi tą paramą, ji pradės atsisakyti savo gebėjimo savarankiškai valdyti.
visuomenės nuotaikos dėl Baltarusijos kariuomenės dalyvavimo Ukrainos konflikte yra labai žemos , įskaitant ir paties Lukašenkos prorusiškų rėmėjų. Palaikymas tarp pačių karių gali būti abejotinas, todėl Baltarusijos kariuomenės moralė gali būti tokia pati kaip Rusijos kariuomenės. Dėl to Lukašenka atsidūrė keblioje padėtyje dėl savo santykių su Putinu ir pareiškimų, kuriais pritaria karo užbaigimui. Neseniai darytoje nuotraukoje, kurioje jiedu kartu matyti Aukščiausiosios Eurazijos ekonomikos tarybos 2022 m. gruodžio mėn., Lukašenka, regis, tikrina, ar jis dar turi imperatoriškųjų drabužių.
Neseniai vykusiame Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), šešių buvusių sovietinių valstybių – Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos ir Tadžikistano – karinio aljanso, susitikime kilo įtarimų, kad Baltarusija vis dar gali prisijungti prie Rusijos ir sukurti autonominę valstybę naujoje Rusijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Lukašenka yra nepopuliarus Baltarusijoje, pasirodė spėlionių, kad Rusijos karinė užsienio žvalgybos tarnyba (GRU) svarstė galimybę jį pakeisti KSSO generaliniu sekretoriumi Stanislavu Zasu, Rusijos šalininku. Zasas savo ruožtu pateisintų prisijungimą apkaltindamas Ukrainą ir Lenkiją karinės grėsmės Baltarusijai kėlimu. Tuomet galėtų būti dar vienas bandymas įtraukti visą KSSO į šią aferą prieš Ukrainą. Toks veiksmas atitiktų Rusijos skundą, kurį išreiškė jos valstybinė žiniasklaida, kad Rusija iš tikrųjų kovoja Ukrainoje su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), todėl dabar KSSO laiko priešpriešiniu aljansu. Mažai tikėtina, kad valstybės narės į tai žiūrėtų entuziastingai.
Keičiasi ne tik kai kurių KSSO valstybių narių, bet ir Azerbaidžano, Uzbekistano bei Turkmėnistano, siekiančių visiško nepriklausomybės nuo Putino režimo, požiūris į Rusiją. Armėnija ieškojo paramos kitur dėl Rusijos abejingumo užsitęsusiam konfliktui su Azerbaidžanu. Kazachstanas labiau suartėjo su Kinija ir Turkija, nerimaudamas dėl Rusijos teritorinių kėslų šiauriniame regione. Kitos šalys matė 2008 m. konfliktą su Rusija Gruzijoje, tą patį Ukrainos konfliktą dėl Krymo 2014 m. ir dabartinį konfliktą, prasidėjusį 2022 m., ir norėtų atsiriboti.
Dėl 2020 m. įvykių Baltarusijos nuotaikos pačios Rusijos atžvilgiu taip pat pradėjo mažėti. 2020 m. lapkričio mėn. Baltarusijos analitinės dirbtuvės atlikta apklausa parodė, kad 40 proc. pritaria sąjungos su Rusija išsaugojimui, palyginti su 52 proc. prieš du mėnesius. Tuo pačiu laikotarpiu padaugėjo tų, kurie pritaria glaudesniems ryšiams su ES, nuo 27 proc. iki 33 proc. Manoma, kad to priežastis buvo. Trečdalis baltarusių taip pat manė, kad santykiai su Rusija pablogės , o 43 proc. Rusiją įvardijo kaip pagrindinę grėsmę jų suverenitetui.
Vis labiau domimasi istorijos įtaka nacionaliniam jausmui. Baltarusijos teritorija iki jos prisijungimo prie Rusijos imperijos 1796 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos, kuriai taip pat priklausė didelė dalis Ukrainos teritorijos, dalis. Daugiau baltarusių jaučia didesnį simpatiją Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei arba Abiejų Tautų Respublikai nei Rusijos imperijai ar jos įpėdinei Sovietų Sąjungai. Pirmąsias dvi kartu sudarė 46 % respondentų, palyginti su 28 % – antrąją. Be to, nedidelis, bet pastebimas 16,2 % respondentų pareiškė palaikantys Baltarusijos Liaudies Respubliką – trumpai gyvavusią nepriklausomą ir antikomunistinę valstybę (1918–1919 m.), kol ji buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos. Iš viso 62,2 % baltarusių savo istorinę tapatybę sieja su kitu subjektu nei Rusija.
Neseniai įvykęs Putino vizitas pas Lukašenką Minske ir Rusijos kariuomenės, atsargų bei šarvų dislokavimas Baltarusijoje sukėlė daugelio spėlionių, kad jis spaus savo sąjungininkę Sąjungos valstybę pradėti operacijas su Baltarusijos pajėgomis. Ankstesnėse Rusijos operacijose šalis veikė kaip traukinių stotis, kitaip tariant. Geriausiu atveju neaišku, ar bus bandoma pakartoti karinę nesėkmę, kuri buvo matyta karo pradžioje praėjusį vasarį, tačiau tai nepaneigia minties, kad šiaurėje gali būti vykdoma kokia nors diversinė taktika. Jei joje dalyvautų tiesiogiai Baltarusijos kariuomenė, pasekmė gali būti vidaus reakcija – protestai ir sabotažas. Tikėtina, kad tai Lukašenkai nesibaigs gerai.
Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2023. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.