Putino kulto evoliucija

Autoritarinėje visuomenėje baimė turi tam tikrą subtilų magnetizmą. Ji priverčia pažeidžiamus žmones būti tokioje būsenoje, kai baimės skleidėjas yra pagarbinamas mainais už savisaugą. Būti su lyderiu reiškia rasti saugumą ir komfortą savo gyvenimo aplinkybėmis. Be to, siekti didesnio lyderio palankumo reiškia skelbti savo lojalumą, o ne kitų.

Esame susipažinę su asmenybės kultu– priemone, kuria sukuriamas herojiškas lyderio įvaizdis, spinduliuojantis stiprybe, patriotizmu ir tautos idealu. Istoriškai Rusijos kultūros stiprybė buvo laikoma gebėjimu įvaryti baimę. Toks buvo Stalino kultas ir kultas, gyvuojantis dabartiniame Rusijos režime pastarąjį dešimtmetį ir ilgiau. Jis paveikia tuos, kurie yra ypač artimi centrinei valdžiai, tačiau kartais taip stipriai persmelkia visuomenę, kad absurdiškiausi režimo pareiškimai priimami kaip posakis ir lieka neginčijami. Paslaugi ir priklausoma valstybinė žiniasklaida dalyvauja dezinformacijos, fanatizmo ir atviro melo farse, kuria bandoma sustiprinti teisumo sampratą ydingoje visuomenėje.

Autoritarizmas nėra būdingas tik Rusijai. Jis egzistavo visą laiką, kai Rusija įsitvirtino kaip caro vadovaujama valstybė. Jis pasiekė kulminaciją 300 metų trukusioje Romanovų dinastijoje, kuri buvo nutraukta 1918 m., kai bolševikai sunaikino valdančiąją šeimą. Rusijos revoliucija atnešė socialinės egalitarijos idealus, kurie buvo naujos valstybės viltis. Šios naujos valstybės pertvarkymas prasidėjo po Rusijos pilietinio karo (1917–1922 m.), tačiau greitai nepasiekė numatyto tikslo. Prieš revoliuciją buvusi Rusijos imperija buvo atkurta į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS), vadovaujant Vladimirui Leninui. Jo mirtis 1924 m., būdama 53 metų, lėmė, kad Josifas Stalinas tapo lyderiu. Stalino valdymas, istoriko Serhijaus Jekelčiko žodžiais tariant, jo knygoje „Ukraina – modernios tautos gimimas“, sugriovė „revoliucijos mitą“ ir „įtvirtino naujos viršininkų klasės – nesaugios ir ciniškos chameleoniškų biurokratų kartos, kuri buvo ištikima aukščiausiajam Kremliaus šeimininkui, – privilegijas“

Žinomas dėl žiaurumų, kuriuos Stalinas vykdė revoliucijos ir pilietinio karo metu (Robert Service. Stalin: A Biography. 2004. ISBN 978-0-330-41913-0; Simon Sebag Montefiore. Stalin: The Court of the Red Tsar, Knopf, 2004 ISBN 1-4000-4230-5), Stalinas dabar ėmėsi politiškai įkvėpto teisminio varžovų persekiojimo ir egzekucijų, taip pat tiesioginių žmogžudysčių. Stalino žiaurumas tapo žinomas ne tik jo režimo viduje, bet ir visiems, gyvenantiems jo valdomoje teritorijoje. Iš baimės buvo įtvirtintas kultas. Jo genocidinis Ukrainos badas, Holodomoras (1932–1933 m.), buvo sukeltas žemės ūkio politikos, kuri kolektyvizavo dirbamą žemę, kriminalizavo žemės savininkus ir, ypač, vogė Ukrainos grūdus, kad maitintų Rusijos miestus. Taigi akivaizdūs sovietinės ekonomikos pasiekimai galėjo būti parodyti Vakarų žurnalistams, kurie buvo priversti gyventi šiuose miestuose. Tai buvo Stalino būdas terorizuoti nepaklusnią tautą, susilpninant ją ir priverčiant ją paklusti.

Konservatyviais skaičiavimais, per šią tragediją žuvo daugiau nei 5 milijonai ukrainiečių, o daugiau nei 300 000 buvo deportuota į atokius SSRS regionus. Nepaisant to, kad tuo metu apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, pranešė Malcolmas Muggeridge'as („Manchester Guardian“) ir Williamas Henry Chamberlinas („Christian Science Monitor“), Rusijos neigimai temdė šį klausimą dar kelis dešimtmečius. Tik po to, kai glasnost arba „atvirumo“ dvasia leido atlikti tinkamą tyrimą, istorija buvo papasakota iki galo. Tai paskatino ir 1986 m. vykę JAV Kongreso komitetų posėdžiai. Panašiai ir 1986 m. išleistas Roberto Conquesto mokslinis darbas („Liūdesio pjūtis“) numalšino Rusijos neigimą, išdėstydamas įvykdytų žiaurumų detales.

Vos pasibaigus 1930-iesiems, paranojiškas Stalinas pradėjo savo „Didįjį valymą“, arba, tiksliau sakant, „Didžiąjį terorą“ (1936–1938 m.), kurio metu jis atsikratė savo tikrų ar tariamų oponentų ir visų, kurie, kaip manoma, galėjo pakenkti jo valdžiai. Iš viso tai lėmė milijono ar daugiau žmonių mirtį . Daugelis šių žiaurumų buvo įvykdyti Ukrainoje, jų taikiniais tapo kariniai lyderiai, intelektualai ir politiniai veikėjai. Odesoje buvo aptiktos mažiausiai 29 masinės kapavietės , kuriose buvo rasta daugiau nei 8000 kūnų. Dar daugiau buvo aptikta Vinycioje – net 11 000 kūnų.

Didžiausias masinis kapas Ukrainoje buvo atrastas Kijevo rajone Bykivnijoje, kur, kaip manoma, yra daugiau nei 100 000 kūnų. Aukos buvo ir Stalino teroro aukos, ir vietos kaliniai, kuriuos 1941 m. nacių invazijos į Ukrainą metu besitraukiantys sovietų kariai be teismo sušaudė. Vėliau sovietai šį žiaurumą apkaltino nacių darbu ir kaip tokį užrašą pastatė ant paminklo. 1988 m. gruodžio mėn. Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) Ministrų Tarybos sudaryta vyriausybinė komisija ekshumavo daugybę šių aukų ir surinko daugiau nei 200 liudininkų parodymus. Jie patvirtino, kad egzekucijas iš tiesų įvykdė stalinistiniai elementai, įskaitant režimo slaptąją policiją NKVD. Užrašas ant memorialo, skirtas atsakingiems asmenims, atitinkamai buvo priskirtas NKVD. Prie šios tragedijos reikia pridėti ir daugybę neteisingai nuteistų asmenų bei jų šeimų, kurie buvo deportuoti į kitus, atšiauresnius Sovietų Sąjungos regionus, kad ten praleistų savo gyvenimo metus ir niekada negrįžtų namo.  

Stalinas, kaip susitarta Molotovo-Ribentropo nepuolimo pakte (1939 m.), prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią prisijungė prie nacistinės Vokietijos. Vėliau Rusija dalyvavo netoliese esančios Lenkijos invazijoje, užimdama didelę jos rytinės teritorijos dalį netrukus po to, kai naciai pradėjo savo invaziją iš vakarų. Čia žiaurumai tęsėsi 1940 m., kai sovietų surengtos masinės egzekucijos buvo įvykdytos 22 000 Lenkijos karininkų ir žymių Lenkijos visuomenės narių, įskaitant akademikus, specialistus ir politinius lyderius. Dabar tai bendrai vadinama Katynės žudynėmis. Rusai neigė iki 2010 m. lapkričio mėn., kai jų Dūma pagaliau prisiėmė atsakomybę ir paskelbė atitinkamą deklaraciją. Tačiau šalyje vyrauja dezinformacija ir seno sovietinio melo skleidimas, o teismai šiuo klausimu tyli.

Žiaurumo palikimą nustelbė nacių invazijos į SSRS sukeltas sukrėtimas ir po to kilusi smurtinė kova. Sovietinė propaganda tai vaizdavo kaip Didįjį Tėvynės karą, kuriam vadovavo rusai, ir kuriame Stalinas dabar buvo vaizduojamas kaip labai reikalingas naujos eros didvyriškas lyderis. Tačiau XX a. 4-ojo dešimtmečio teroro prisiminimas išliko ypač tarp režimo narių iki Stalino mirties 1953 m., kai jam buvo 74 metai. Nikita Chruščiovas pakeitė komunistų partijos pirmąjį sekretorių ir galiausiai pasmerkė Staliną už jo nusikaltimus ir jo sukurtą „asmenybės kultą“. Tai įvyko Chruščiovo ataskaitoje XX-ajamSovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimui 1956 m. Tuo metu Šaltasis karas jau buvo įsigalėjęs ir tęsėsi iki SSRS žlugimo 1991 m.

Kilus politinei ir ekonominei suirutei, naujoji Boriso Jelcino vadovaujama vyriausybė 1991 m. kentėjo nuo korupcijos. Rusijos visuomenėje kriminaliniai elementai maišėsi su teisių neturinčiais slaptosios policijos darbuotojais ir žymiais centrinės valdžios atstovais. Pastarieji siekė iš esmės pasipelnyti iš skubaus pramonės ir finansų privatizavimo. Šios aplinkybės ir toliau turėjo įtakos valstybės funkcionavimo mechanikai. Būtent tokioje aplinkoje į politinę sceną įžengė beasmenis biurokratas Vladimiras Putinas, iš pradžių Anatolijaus Sobčiako, tuometinio Sankt Peterburgo mero, administracijoje. Vėliau jis pradėjo dirbti Kremliuje kaip Prezidento turto valdymo direkcijos ryšių palaikymo pareigūnas, o vėliau – prezidento administracijos personalo viršininko pavaduotojas. Putino iškilimo detalės išdėstytos Craigo Ungerio knygoje „Trumpo namai“, Mashos Gessen „Žmogus be veido“, Philipo Shorto „Putinas“, Fionos Hill ir Cliffordo Gaddy „Ponas Putinas: Kremliaus veikėjas (geopolitika XXI amžiuje) “ ir Steveno Lee Myerso „Vladimiro Putino iškilimas ir valdymas“.

Kai Putinas perėmė naujai pavadintos Federalinės saugumo tarnybos (FSB), KGB įpėdinės, kontrolę, jis pradėjo manipuliuoti dienos įvykiais savo naudai. Jis panaudojo jam prieinamus išteklius veiksmams, kurie galiausiai palengvino jo iškilimą į prezidento postą, kai tūkstantmečio sandūroje Jelcinas jam perdavė šias pareigas. Žymiausias iš jų, regis, buvo daugiabučių sprogdinimų organizavimas, dėl kurio buvo apkaltinti čečėnų terorizmu ir kurie savo ruožtu pateisino Putino 1999 m. invaziją į Čečėniją. Du iš keturių sprogdinimų buvo įvykdyti Maskvos daugiabučiuose, iš viso žuvo 300 žmonių. Šie įvykiai aprašyti tiek Jurijaus Felštinskio, tiek Aleksandro Litvinenkos knygose „Sprogdinant Rusiją: slaptas sąmokslas sugrąžinti KGB terorą“ ir Karen Dawišos knygoje „Putino kleptokratija“. Prisiminsime 2006 m. Litvinenkos nužudymą radioaktyviuoju poloniu-210 Anglijoje, kurį įvykdė Rusijos agentai netrukus po to, kai jis atskleidė Putino ryšius su nusikalstamu pasauliu.

Čečėnijos karas (1999–2000 m.) Rusijai pademonstravo Putino ryžtą įveikti tai, kas buvo suprantama kaip apčiuopiama grėsmė pačiai Rusijai, ir sudarė sąlygas iškilti asmenybei, kuri jam einant į prezidentus šalyje buvo faktiškai nežinoma. Asimiliuodamas FSB į jau nusikalstamų elementų korumpuotą vyriausybinę sistemą, Putinas sudarė sąlygas savo paties priklausomų oligarchų klasės, kurią praturtino tęsiantis privatizacijos procesui, atsiradimui. Dabar, be paties Putino saugumo, buvo centralizuota kontrolė didžiajai Rusijos ekonomikos daliai. Viskas turėjo priklausyti nuo jo, panašiai kaip buvo Stalino atveju.

Tačiau pastebimas skirtumas buvo Putino parama Rusijos stačiatikių bažnyčios (ROC) atgimimui kaip svarbiam Rusijos gyvenimo veiksniui. Sovietų režimas, kažkada atmetęs ją kaip nesvarbią Rusijos žmonių gyvenimui, ROC buvo atkurta kaip pamatinis Rusijos istorijos ir nacionalizmo jausmo aspektas. Tačiau įvyko netikėtas posūkis. Užuot vėl ėmusis krikščioniškojo tikėjimo propagavimo ir savo idealų palaikymo vaidmens, ROC leido sau tapti politiniu įrankiu, remiančiu blogiausius Putino režimo žiaurumus, ir tapti dar viena jo priklausoma šalimi. Giliai įsišaknijusio tikėjimo, nacionalizmo jausmo ir likimo sąjunga kartu su stipraus ir baimingo lyderio Putino asmenyje sukūrimu sukūrė dar vieną asmenybės kultą, įtvirtintą Rusijos etosoje. Karinga retorika kursto šį naratyvą. Nepaisant to, koks klaidingas buvo likimas, atrodo, kad svarbiausia yra ketinimas.

Vienas ryškesnių pavyzdžių, kaip plačiai paplitusi retorika, palaikanti kultizmo kalbą, yra neseniai Dmitrijaus Medvedevo, dabartinio Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojo ir buvusio Rusijos prezidento (2008–2012 m.), pradėtas satanizmo propagavimas. Neseniai pasakytoje kalbojejis užsimena apie „pamišusius nacių narkomanus“ Ukrainoje ir būtinybę „sustabdyti aukščiausiąjį pragaro valdovą“, galbūt užsimindamas apie Jungtinių Valstijų ir jų Vakarų sąjungininkių vaidmenį palaikant Ukrainą. Paprastai tariant, tai gėrio ir blogio kova, kurioje pabrėžiama, kad Putino režimas yra vienintelis tiesos skleidėjas, o visa kita yra „sudėtingas melas“.

Čia ne aiškiau išryškėja Voltero pamokymas, kad „tie, kurie gali priversti jus patikėti absurdais, gali priversti jus daryti žiaurumus“. Atrodo, kad tauta gali būti priversta daryti žiaurumus, kai tik ji tampa atsidavusi kultui, ir ji tampa atsidavusi kultu, kai tik pradeda tikėti absurdais.

Virtinė žmogžudysčių, nukreiptų prieš politinius konkurentus, žurnalistus, aktyvistus, vyriausybės pareigūnus ir oligarchus, abejojančius Putino teisėtumu ar jo režimu, nenutildė opozicijos. Tačiau tuo pačiu mastu Putinui pavyko sukurti ir išlaikyti baime grįstą autoritarinį režimą, kuris ir toliau dominuoja Rusijos visuomenėje, pasitelkdamas naratyvą, įkūnijantį nacionalinio likimo jausmą, nepaisant akivaizdžių nusikalstamų trūkumų. Taigi, paranojiškas lyderis vėl įkūrė kultą, siekiantį įtvirtinti mintį, kad vien tai užtikrins šalies ateitį, tačiau niekas negalėtų būti toliau nuo tiesos.

Autorių teisės priklauso @Kost Elisevich, MD, PhD, 2022. Visos teisės saugomos. Bet koks neteisėtas šio turinio atkūrimas užtrauks nedelsiant teisines priemones.


2 mintys apie „Putino kulto evoliuciją“

Komentarai išjungti.